Teatras ir cenzūra : režisūrinės strategijos sovietmečio lietuvių teatre

LTKalbėti apie sovietmečiu kūrusių režisierių pasirinktas strategijas keblu, nes meniniai, visuomeniniai, politiniai ir moraliniai klausimai susipina ir juos sunku išgryninti. Sovietmečiu teatras patyrė dvejopą cenzūrą – prevencinę ir represinę. Buvo cenzūruojami ne tik scenos kūriniai, bet ir dramaturgija bei teatro kritika. Dažniausiai, kai kalbama apie sovietinį teatrą ir jo cenzūrą, kalba pasisuka link septintojo–devintojo dešimtmečių, kai teatras ištobulino prasmių užkodavimo metodus. Aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais sovietinis teatras sugebėjo kurti vis dinamiškiau politines aktualijas gvildenančius spektaklius, nuolat tikrindamas kontrolės ir kūrybinės laisvės ribas. Cenzūros aparatas veikė ir kaip savotiškas stimuliatorius, todėl ideologija netrukus sulaukė pasipriešinimo. Taigi sovietinės ideologijos diegimo mašinerija, kurios priešakyje buvo atsidūrusi meno cenzūra, skatino dalies kūrėjų vidinį priešinimąsi. Sovietmečiu kūrę lietuvių teatro menininkai visuotinės cenzūros situacijoje buvo priversti rinktis vienokias ar kitokias menines strategijas, kurios glaudžiai siejosi su išgyvenimo strategijomis: pasipriešinimą, prisitaikymą ar nepaisymą. Dar viena kryptis – maišto strategija. Sovietinės teatro cenzūros veikimo chronologinės ribos nesibaigė vien sovietmečiu. Todėl teatro cenzūros, jos istorijos ir modelių nagrinėjimas leidžia gilintis ir į platesnes, ne tik jos poveikio konkretiems menininkams, bet ir į režisūrinių strategijų, teatro raidos slinkčių bei jos krizių problemas.Reikšminiai žodžiai: Cenzūra; Režisūra; Sovietinis teatras; Sovietinis teatras, režisūra, ideologija, cenzūra, prisitaikymo strategija, maišto strategija; Censorship; Direction; Soviet theatre; Soviet theatre, theatre direction, ideology, censorship, adjustment strategy, revolt strategy.

ENWhen we speak about censorship at the Lithuanian theatre, we naturally refer to the Soviets. However, the localisation of this phenomenon in the chronological framework of that period is not correct to the upmost. In this respect we do not take into consideration occasionally occurring intentions of censoring contemporary theatre but the traces of the former theatre censorship at the Lithuanian contemporary theatre. The Lithuanian theatre directors who debuted and created during the Soviet period would form their theatrical language. At present we can find the principles or their rever berations established in the context of censorship in some directors' works. It can be seen referring to further creative biographies of these directors. Jonas Jurašas living in exile would create spectacles reflecting poignant experiences of the Lithuanian nation and those countries outlived the Soviet oppression. And today Jonas Vaitkus criticises and quaintly confronts today's social life. Eimuntas Nekrošius continues deepening his knowledge on metaphysical questions of human existence. The chronological framework within which censorship worked is not confined to the Soviets only. Hence the investigation of theatre censorship, its history and models allows us to provide a profounder insight not only into broader problems - its influence over particular artists - but also into ones concerning directing strategies, theatre development and censorship crises. [text from author]