Performing history, staging identity: strategies of contemporary theater in the Baltic States

LTNaujų raiškos būdų atsiradimas Baltijos teatre gali būti apibrėžiamas kaip savireflektyvių ir antikanoninių reprezentacijų sklaida. Šios tarpusavyje susiję tendencijos atspindi kalbos ir kūno sampratos bei pajautų kaitą šiuolaikinėje kultūroje, kritinėje teorijoje ir lokaliniuose teatrinės reprezentacijos modeliuose. Šioje publikacijoje analizuojami jaunąją Baltijos režisierių kartą atstovaujančių menininkų – Oskaro Koršunovo (Lietuva), Alvis Hermanis (Latvija) ir Tiit Ojasoo (Estija) – darbai. Jų spektakliai yra simptomiški posovietinio periodo kūriniai, kuriuose atsiskleidžia pereinamojo laikotarpio tapatybės, kuriami nauji socialinės praeities ir ateities perskaitymo būdai. Straipsnyje nagrinėjamos šių režisierių naudojamos strategijos, susijusios su istorija ir tapatybe. Daugeliu atveju šie spektakliai gali būti tyrinėjami postmodernaus teatro kontekste. Jie siekia dekonstruoti teatrinės kūrybos procesą ir jam būdingas reprezentacines technologijas. Šiems spektakliams būdinti tipiški postmodernistiniai kūrybos principai: citavimas, perdirbimas, pastišas, parodija ir simuliacija. Jie griauna bet kokias hierarchijas, tapatybės arba skirtybės kategorijas. Savireflektyvios technikos naudojamos tam, kad mestų iššūkį bendroms tikrovės suvokimo prielaidoms. Jie kuria tam tikrą atstumą tarp spektaklio ir patirties, fakto ir fikcijos, viešumo ir privatumo. Antikanoniniai spektakliai nurodo alternatyvias kanonų kūrimo galimybes, atskleidžia dominuojantį diskursą, sukonstruotas teatrines ar žanrines konvencijas.

ENThe emergence of new modes of representation in contemporary Baltic theater can be conceptualized as self-reflexivity and counter-canonical representations. These tendencies are closely linked together. They deal with the transformation of notions about language, body and perception in contemporary culture and critical theory as well as local models of theatrical representations. This analysis is based on the works of three stage directors who represent the young generation of Baltic theater: Oskaras Koršunovas (Lithuania), Alvis Hermanis (Latvia) and Tiit Ojasoo (Estonia). Their performances are symptomatic of the post-Soviet period, in which transitional identities are constructed and the new scripts of social past and future are performed. The article examines the strategies that are employed by these stage directors in dealing with history and identity.