LTSocialinis ir politinis fonas bei paskutiniai įvykiai Latvijos, Lietuvos ir Estijos teatre yra panašūs į postsovietinio bloko šalių. Veikiant komunistiniam režimui teatras laikytas priemone nacionaliniam identitetui išsaugoti, turinčia didesnį potencialą nei kitos meno sritys. Dėl savo daugiamatiškumo teatras suteikė vieną iš kelių galimybių intelektiniam pasipriešinimui. Taip jis užsitarnavo begalinį populiarumą. Atstačius politinę nepriklausomybę Pabaltijyje teatro situacija pasikeitė. Per dešimtmetį nuo 1995 iki 2005 m. teatras Pabaltijo regione išplėtė savo repertuaro ribas, sukūrė naują administravimo sistemą ir atnaujino savo meninę kalbą, tačiau prarado ideologinę svarbą ir intelektinę lyderystę. Nauja kontraktų sistema suteikė daugiau laisvės teatro vadybininkams besikeičiančioje vidinėje teatro struktūroje ir besiformuojančiose mažesnėse bei dinamiškesnėse teatro trupėse. Saviidentifikacijos procesas radosi visuose trijuose Pabaltijo teatruose, tai galime matyti tokiuose pastatymuose kaip Alviso Hermaniso „Latvių istorijos“ (2004), Priito Pedajaso spektaklyje pagal Andreso Kivirahko kūrinį „Estiškos laidotuvės“ (2002) ir Rimo Tumino „Madagaskare“ (2004) pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Šiame straipsnyje pateikiama 1995-2005 m. Pabaltijo teatre įvykusių pagrindinių procesų ir krypčių apžvalga. Bandoma atsakyti į klausimus: kaip teatras keitėsi naujoje besiplečiančioje socialinėje ir kultūrinėje erdvėje, ar jis vis dar turi ideologinę galią, ar jis yra nacionalinis muziejus, ar svarbi gyvos kultūros dalis?.
ENDuring the decade from 1995 to 2005 theater in the Baltic region widened its repertory borders, created a new system of management and renewed its artistic language. It lost its ideological significance and intellectual leadership. The new system of contracts gave more freedom to theater managers in changing the inner structure of theaters, and in forming smaller and more dynamic theater companies. The self-identifying process appeared in all three Baltic theaters, as seen in such productions as Alvis Hermanis’s Latvian Stories (2004), Priit Pedajas’ performance of Andres Kivirahk’s Estonian Funeral (2002) and Rimas Tuminas’ production of Marius Ivaškevičius’ Madagaskaras (2004).