Įvaizdžio simbolinimas Juozo Apučio novelėse

LTŠio straipsnio tikslas – išnagrinėti, kaip, kokiais būdais ir priemonėmis grožiniame kūrinyje (pasirinktas Juozo Apučio novelių triptikas „Žalias laiko vingis“) konstruojama įvaizdžio simbolinė prasmė, kokią funkciją simboliai atlieka visoje kūrinio sąrangoje, taip pat kaip, kokia suvokimo strategija, kokiais kodais remdamasis skaitytojas atpažįsta ir iššifruoja simbolines prasmes. Metodologiniai atramos taškai – hermeneutikos ir recepcijos teorijos siūlomos interpretavimo strategijos. Nustatyta, kad daugelis įvaizdžių ir žodžių triptike jau savaime yra potencialūs simboliai, bet kad ta simbolizavimo potencija išsiskleistų ir taptų aktuali, būtinos nuoseklios kuriančiojo (kūrimo stadijoje) ir skaitančiojo (suvokimo stadijoje) pastangos. Bene svarbiausia įvaizdžio pavertimo simboliu priemonė yra artimiausiame įvaizdžio kontekste pavartoti panašaus semantinio kryptingumo žodžiai ir įvaizdžiai, kurie pamažu kondensuoja, stiprina pirminį įvaizdžio simboliškumą kol galiausiai tų įvaizdžių tarpusavio atspindžių sistema suformuoja antrinę simbolinę prasmę, susijusią su esmingiausiais, archetipiniais žmogaus patirties elementais. Pavyzdžiui, iš aštuonių pirmąjį novelių triptiko sakinį sudarančių žodžių net keturi potencialiai yra susiję su „pabaigos“, „ribos“ konceptais. Taip pirmuoju sakiniu pateikiamas savotiškas skaitymo raktas – žodžiai ir frazės suvoktini pirmiausia tiesiogine prasme, bet jų gelmėje švyti bendresnė, abstraktesnė, į vieningą prasminį „pabaigos“ branduolį orientuota reikšmė.„Pabaigos“, „ribos“ semantinis laukas ir toliau stiprinamas kitos pastraipos pradžioje išnirusiu vakaro horizonto įvaizdžiu. Pastarasis siejamas su mirtimi, o mirtis, savo ruožtu, su anapusiniu pasauliu, dangumi ir dieviškumu. Nei vieno pirmojo sakinio žodžio ar žodžių junginio iš pradžių negalima vadinti simboliu, bet prasmės koncentracija viena kryptimi pranašauja atitinkamos prasmės simbolio atsiradimą tekste. Šis anticipacinis lūkestis realizuojasi triptike dominuojančiu, refreniniu debesų simboliu, kuriame susitelkia anksčiau minėtas daugiareikšmių prasmių kompleksas. Tai konkretus, įtekstintas pirminio retrospekcinio (nukreipto į teksto praeitį) ir anticipacinio (nukreipto į teksto ateitį) sąmonės judesio ir simbolinės prasmės atskleidimo pavyzdys.

ENThe aim of this article is to examine how, in what ways, and by what means the image of the symbolic meaning is being constructed in the piece of fiction (in this case, Juozas Aputis triptych of stories "The Green Time Twist"); to analyze the function symbols perform throughout the whole writing framework; also, to find out the strategy of perception, the codes that readers base on to decode the symbolic meanings. Methodological points of reference are the hermeneutics and the strategies proposed by the reception theory of interpretation. It was determined that many images and words in the triptych are potential symbols in their own accord; however, to make that symbolizing potency unfold and become relevant, some successive endeavour is necessary for both the creator (in the phase of creation) and the reader (in the phase of reading). Perhaps the most instrumental device in changing an image into a symbol is latent in the nearest context of the image where words and images are of similar semantic direction, which slowly condensates and reinforces the initial symbolism of the image, where, eventually, the inter-reflection system of those images forms a secondary symbolic meaning, associated with the to the most essential archetypal elements of human experience. For example, four of eight words creating the first sentence of the triptych are potentially related to the concept of "end" and" boundary". A particular reading key is presented in the very first sentence. Words and phrases are perceived first literally, but a more general and abstract meaning, orientated into one notional nucleus of the "end", is radiating from the inside. […].