Savižudybės ženklas Pilėnų istorijoje arba Kaip mokslininkas virsta pamokslininku
LTŠioje publikacijoje teigiama, kad pastaraisiais metais sustiprėjo jau antrą dešimtmetį vykdoma „Lietuvos praeities nuvainikavimo“ kampanija. Todėl siekiama aptarti eilinį, nors ir skandalingai pagarsėjusį senovės Lietuvos deheroizacijos epizodą. Turima galvoje plačiai išreklamuotą bandymą mus įtikinti, esą lietuvių kovų su kryžiuočiais laikotarpiu visoje Europoje pagarsėję Pilėnų gynėjai, pasirinkę savižudybę vietoje vergijos, viso labo buvo bailiai, prasti kariai, o lietuvių istorikai, rašytojai, kompozitoriai, rašę apie Pilėnų gynėjus straipsnius, poemas, operas ir net norėję sukurti filmą, buvo ir tebėra naivūs romantikai, apžavėti tautinės idėjos. Straipsnyje klausiama: kodėl ir kieno yra palaikoma ir skatinama visokeriopa senovės Lietuvos istorijos diskreditacija švietimo tinkle nuo pradinių iki aukštųjų mokyklų? Ką ir kodėl taip patalogiškai erzina mažiausia užuomina apie lietuvių teisę ir pilietinę pareigą ugdyti pasididžiavimą ne tik katalikiškąja mūsų praeitimi, ne tik europinės integracijos dabartimi, bet ir ikikrikščioniškąja Lietuva? Kas ir kodėl stengiasi žūtbūt sumenkinti ikikrikščioniškosios Lietuvos valdovus ir herojus, senovės Lietuvos tikybą ir valstybinę galią? Taigi esminis klausimas: kam tai naudinga? Iš dalies atsakymas yra toks: programinė mūsų elitinės katalikybės konfrontacija su patriotine lietuvija gali būti žalinga ir pragaištinga tiek Lietuvos katalikybei, tiek lietuviams gimtojoje žemėje ir išeivijoje.
ENThe publication claims that the campaign of “dethronement of Lithuania’s past”, which has been carried out for the second decade, has intensified in recent years. Therefore, the paper aims to discuss an ordinary, although scandalous episode of deheroisation of ancient Lithuania. The paper speaks about a widely advertised attempt to convince us that the defenders of Pilėnai, who became known across Europe during the period of Lithuanians’ fights against the crusaders and who chose suicide instead of bondage were merely cowards and bad warriors, and that Lithuanian historians, writers and composers who wrote articles, poems and operas about the defenders of Pilėnai and even wanted to create a film were and still are naïve romantics fascinated by the national idea. The paper asks: Why and who supports and promotes manifold discredit of the history of ancient Lithuania in the education system from primary to higher schools? Who and why is so pathologically annoyed by the smallest hint about the Lithuanian right and civil duty to develop pride not only in our Catholic past and the present of European integration, but also in pre-Christian Lithuania? Who and why tries to degrade the rulers and heroes of pre-Christian Lithuania, religion of ancient Lithuania and the state power? The key question thus arises: Who gains benefit from it? The answer could partly be that the programme confrontation of our elite Catholicism with the patriotic Lithuanian spirit might be harmful and destructive to both Lithuanian Catholicism and Lithuanians in the homeland and diaspora.
