Tarp poetinės paslapties ir logikos
LTRecenzijoje, suaktualinant bendresnius literatūros teorijos klausimus, aptariama Kęstučio Nastopkos „Literatūros semiotika“. K. Nastopkos semiotika yra prasidėjusi iš pirminių šaltinių – iš kalbos ir poezijos, natūraliai prieita prie J. Lotmano struktūralizmo, vėliau prie A. J. Greimo. Lietuviškosios literatūros semiotikos plačiausias baras neabejotinai priklauso pačiam K. Nastopkai, pabrėžiančiam, kad renkasi indukcijos, o ne dedukcijos kelią, kad eina nuo teksto prie teorijos; visgi ne visada taip yra: metodas tikrinamas tekstu, kaip veikia, ar veikia. Semiotinio metodo galimybės literatūroje ne kartą pabrėžiamos, pademonstruojamos. Semiotika, kaip reikšmių ir prasmių aiškinimo disciplina, bando disciplinuoti poetinių tekstų skaitymą, objektyviomis priemonėmis – išmokimo būdu įgyjamais metodais – padidinti jų įskaitomumą. Knyga pradedama „Epistemologiniu apsisprendimu“, toliau seka „Pasakojimo gramatika“, „Figūratyvi raiška“, „Sakymas ir diskursas“, „Pasijų semiotika“. Semiotikos galimybės slypi metodinio griežtumo ir netikėtų mąstymo-matymo-jutimo laisvių deriniuose. Pasijų semiotikoje yra mažiau semiotinių terminų specifikos, gal net aiškesnis krypsnis į fenomenologiją ar antropologiją, į būsenų nusakymus. Lietuvių literatūros klasikos (V. Krėvės, Vaižganto, J. Aisčio) tekstų skaitymas pasijų semiotikos aspektu neabejotinai atšviežinamas, sąmonėje įsišaknijusios pasijos aprašomos nuosekliai laikantis subjekto santykio su vertės objektu linijos. „Literatūros semiotikoje“ K Nastopka lieka ištikimas pamatiniam tikėjimui, kad literatūros reikšmes įmanoma logiškai aprašyti.
ENThe review makes more general theoretical questions topical and discusses “Literatūros semiotika” [Semiotics of literature] written by Kęstutis Nastopka. The beginning of Nostapka's semiotics is in primary sources: language and poetry; and it naturally leads to Y.Lotman's structuralism and later on to A.J.Greimas. The widest bar of semiotics of Lithuanian literature by no doubt belongs to Nastopka who emphasizes that he has chosen the way of induction, instead of deduction, and that he goes from text to theory; however, this is not always true: the method is examined by means of text, how it works and if it works. On repeated occasions the abilities of the semiotic method are emphasized and demonstrated in literature. Semiotics, as a discipline of meanings, try to discipline the reading of poetic texts by objective means: to increase the rates of reading by methods that are acquired by learning. The book begins with “Epistemologinis apsisprendimas”, its further parts are “Pasakojimo gramatika”, “Figūratyvi raiška”, “Sakymas ir diskursas” and “Pasijų semiotika”. The capabilities of semiotics are hidden in methodical strictness and unexpected combinations of thinking, viewing and feeling. Passions' semiotics contain the least specific semiotic terms; also, a turn to phenomenology or anthropology and the determination of states is noticed. The reading of Lithuanian literature classics (V.Krėvė, Vaižgantas, J.Aistis) from the viewpoint of passions' semiotics is renewed, the passions, rooted in the conscious, are coherently described by the relationship between the ratio and value of a subject. In “Literatūros semiotika” Nastopka reveals his loyalty to the basic belief that it is possible to logically describe the meanings of literature.
