Apie dvarininkų ir valstiečių santykius ne iš klasių kovos pozicijų

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėApie dvarininkų ir valstiečių santykius ne iš klasių kovos pozicijų
Kita antraštėOn the relations between peasants and landlords from other points of view than the class-struggle one
AutoriaiMedišauskienė, Zita
ŠaltinisDvaras modernėjančioje Lietuvoje : XIX a. antra pusė - XX a. pirma pusė / sudarytojai Giedrė Jankevičiūtė, Dangiras Mačiulis Vilnius: E. Karpavičiaus leidykla, 2005. P. 15-25.
Reikšminiai žodžiai
LTBajorai, Lietuvos; Valstiečiai; Dvarų istorija; Dvarai; Dvarininkai
Santrauka / Anotacija

LTXIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos visuomeninio gyvenimo ypatybė buvo organizavimasis tautiniu - socialiniu pagrindu. Šio reiškinio viena iš priežasčių galėjo būti socialinis priešiškumas tarp lietuvių – buvusių baudžiavinių valstiečių ir lenkų – daugiausia dvarininkų. Darbe daroma prielaida, kad socialinį priešiškumą galėjo palaikyti lietuvių-valstiečių ir lenkų-bajorų psichikos ypatybės, per ilgus abiejų luomų santykių šimtmečius susiformavę išankstiniai nusistatymai ir stereotipai. XIX a. ir XX a. pradžioje dvarininkai laikėsi paternalistinio požiūrio į valstietį. Dvarininkų paternalizmas provokavo valstiečių priešiškumą, nes paternalizmas trukdė esminiam žmogaus poreikiui – asmenybės savirealizacijai. Tuo tarpu valstiečiai iki baudžiavos panaikinimo ir po jo labiausiai siekė savojo Aš, savo asmenybės ir savosios vertės, orumo pripažinimo. Tokį pripažinimą greičiausiai jie galėjo pasiekti pakeitę savo socialinės grupės, tuo pačiu ir savo tautos, statusą. Taigi, kova už pripažinimą arba kitą statusą galima bent iš dalies paaiškinti lietuvių valstiečių ir iš jų kilusių inteligentų atsiribojimą nuo dvarininkijos, dalyvavimą tautinio atgimimo judėjime, savos – lietuviškos - kultūros kūrimą, siekiant pripažinimo savo tautai, o tuo pačiu ir kiekvienam jos nariui. Kita vertus, dvarininkų paternalizmas, stereotipinis požiūris į lietuvius-valstiečius galėjo prisidėti formuojantis jų priešiškai reakcijai į lietuvių tautinį atgimimą, kovą už lietuvių kalbos teises [Iš leidinio]

ENA peculiarity of the Lithuanian public life of the end of the 19th century and the beginning of the 20th century was organisation according to the national social principle. One of the reasons could be social confrontation between Lithuanians – former serves and Poles – mainly noblemen. The paper makes an assumption that social confrontation could be added to by mental peculiarities of Lithuanian serves and Polish noblemen as well as biases and stereotypes formed in the course of long relations between the two classes. In the 19th century and at the beginning of the 20th century the nobility followed the paternalistic view of peasants. Paternalism of the nobility provoked confrontation by peasants as paternalism prevented them from realising a fundamental human need – that for self-realisation. At the same time before and after abolition of serfdom peasants mostly pursued recognition of their Ego, their personality and their value and dignity. They could probably acquired such recognition by changing the status of their social group and together – of the nation. Hence, fight for recognition or another status can at least partially be explained by dissociation of Lithuanian peasants and intelligentsia originating from them from the nobility, participation in the national rebirth movement, creation of the own – Lithuanian – culture seeking recognition for the nation and together – for every single representative thereof. On the other hand, paternalism of the nobility and a stereotypic attitude towards Lithuanian peasants could contribute to formation of their confrontational response to Lithuanian national rebirth and fight for the rights of the Lithuanian language.

Mokslo sritisIstorija / History
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/3019
Atnaujinta2016-07-29 15:11:36
Metrika Peržiūros: 5