Broniaus Radzevičiaus "gervės"

LTStraipsnyje grįžtama prie klausimo, kas yra B. Radzevičius: unikalus rašytojas, universaliosios kalbos kūrėjas ar tik tradicinis, nieko nauja neatskleidęs, modernumo slenksčio neįveikęs kaimo vaizduotojas. Didžiausias dėmesys skiriamas romano „Priešaušrio vieškeliai“ aptarimui. B. Radzevičiaus kūryba kyla iš pastangų prieiti tai, kas lyg ir artima, o ima tolti, kai bandoma suvokti ir pačiam savy susivokiant. Su pasauliu suartina tik patirtis, tik tai, kas įsigyvena sąmonėje, ką ji pajėgia turėti, atsiminti, apimti kalba. B. Radzevičius unikaliai jungė intelektualinio, filosofinio ir emocinio-lyrinio kalbėjimo tonus, lyg ieškojo J. Aisčio kartos lyrizmo ir Vytauto Mačernio nuo tiesioginio išgyvenimo atitrauktos, abstrahuotos būsenos sintezės, buvo skaitęs ir permąstęs egzistencijos filosofus: Albert'ą Camus, Marcelį Proustą, Fiodorą Dostojevskį. Rašytojas, kilęs iš kaimo, iš agrarinės kultūros, yra įgijęs ir didesnę ar mažesnę jos patirtį, kodą, šifrą – „žiūrėjimas nuo kalvos“ yra ir bendresnė žmogiškojo matymo, matymo galimybių perspektyva. „Priešaušrio vieškeliai“ – svarbiausias B. Radzevičiaus tekstas – remiasi kelių kartų gyvenimais, jaučiant, kaip stipriai dabartis yra susikabinusi su praeitim, su vientisu laiku. Gervių refrenas „Priešaušrio vieškeliuose“ nėra atsitiktinis, tai sąmoningos prasmės gijos, bandymas virš paprastos gyvenimo kasdienybės iškelti aukštesnį prasmės ratą. Gervių vaizdinys B. Radzevičiaus buvo numatytas kaip visatos junglumo akcentas, kaip vienio jutimas sąmonėje, jo ženklas. Ir kaip didelio romano, lyg išskaidyto, nesuteikto, vientisumo galimybė.

ENThe article analyses the already raised question: who is Bronius Radzevičius: a unique writer and a universal creator of a language or a traditional writer who describes a village, did not reveal anything new and did not pass the threshold of modernity? The attention is mostly paid to the novel “Priešaušrio vieškeliai”. Radzevičius' works are characterised by attempts to reach what is near and to cover what is further by perceiving the things and oneself. A person is involved into a stronger relationship with the world through the experience, the conscious and its ability to remember and make associations to the language. Radzevičius had joined the tones of intellectual, philosophic and emotional-lyric languages in a unique way; he was looking for J.Aistis' lyricism and Vytautas Mačernis' abstract synthesis of a state which was withdrawn from a direct experience, he also had read and thought over the existential philosophers: Albert Camus, Marcel Proust, Fyodor Dostoyevsky. The writer originated from a village, the agrarian culture and acquired more or less of its experience, code and cipher; “viewing from a hill” is also a more general perspective of human thinking and viewing of possibilities. “Priešaušrio vieškeliai” is the most important Radzevičius' text; it is based on lives of a few generations and reveals the feeling of how strongly the past is related to a solid period of time. The burden about cranes is not accidental in the novel; it is consciously chosen and is attempted to raise the higher circle of meaning over the simple daily life. He chose the image of cranes as an accent of the universe combinability, as a feeling of unity in the conscious and its sign. And also as a possibility, that is dispersed and not given, of a unity of a big novel.