New aims, old means: rewriting Lithuanian art history of the national revival period

LTStraipsnyje nagrinėjami ženklūs pokyčiai Lietuvos meno istorijoje, parašytoje XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje (periodu, kai vietinis modernistinis meno istorijos diskursas pradėjo silpti). Nuo 1980 m. vidurio Lietuvos tyrinėtojai atsigręžė į konteksto studijas ir susikoncentravo ties meno procesais, ir jų socialine bei politine aplinka. Vis dėlto modernistinės metodologijos esmė – stiliaus koncepciją interpretuoti kaip kokybę, būdingą meno kūriniui ir sprendžiant iš jo vizualinės išvaizdos bei išsaugant jo ideologinę galią. Tai susieja Lietuvos meno istoriją su diktatoriškais Vakarų modernistiniais modeliais. Taip įvedami modernistiniai standartai, rekonstruojantys vietinę meninę praktiką, kuri konfliktuoja su nauju kontekstualiu požiūriu. Straipsnyje akcentuojamas poreikis dekonstruoti stiliaus koncepciją ir atverti meno kūrinį konteksto analizei. Lietuvių meno istorikai, tyrinėjantys XX a. pirmąją pusę, pradėjo sėkmingai keisti savo metodus. Atrodo, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės meno istorijos tyrinėjimai, kaip ir sovietinio laikotarpio pabaigos, yra labiau pažengę – jie labiau linkę remtis naujos meno istorijos požiūriais ir traktuoja meną kaip sociokultūrinę praktiką. Tai greičiausiai nestebina, nes taip vadinamas nacionalinio atgimimo laikotarpis visada buvo pagrindinė modernistinės Lietuvos meno istorijos idėjų sritis, ir iš dalies taip vis dar yra, nors tikėtina ne ilgam. Lietuvių meno istorija užbaigė pereinamąją fazę metodologijoje ir atvėrė naujas galimybes moksliniams tyrinėjimams.

ENThe article examines significant changes in the Lithuanian art history written at the end of the twentieth and beginning of the twenty-first century, the period when the local modernist art-historical discourse went into decline. From the mid1980s, Lithuanian researchers turned to contextual studies and concentrated on art processes and their social and political milieu. However, the essence of the modernist methodology – the concept of style interpreted as a quality intrinsic to an artwork and detectable from its visual appearance – retained its ideological power. It continued to connect Lithuanian art history with the peremptory Western modernist patterns, thus imposing modernist standards on reconstructions of local artistic practice that are in conflict with the new contextual approach. The article underscores the need to deconstruct the concept of style and to open an artwork to the contextual analysis.