Pseudoistorinis naratyvas ir jo poveikis lietuvio tautiniam bei europiniam tapatumui
LTIšsilaisvinus iš sovietinio istorinio naratyvo, perrašiusio Lietuvos istoriją pagal marksistinį okupantų kurpalį, lietuvio tautiniam tapatumui kilo nauja grėsmė: pseudoistorinis naratyvas. Jo formavimas vykdytas ir vykdomas trimis kryptimis: sovietiniais metais jis buvo kuriamas romantikų pseudoistorikų ir LTSR pseudoistorikų; po 2004-ųjų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, – Rusijos Federacijos rašytojų utopistų bei jų įkvėpėjų; galutinį kirtį lietuvio tautinio tapatumo nykimui suduoda „trečiosios bangos“ emigrantų nutautėjimas. Straipsnyje svarstoma, koks dabartinio lietuvio tautinis ir europinis tapatumas? Kas yra lietuvis 2009–aisiais, praėjus tūkstančiui metų nuo pirmojo Lietuvos paminėjimo? Kaip turėtume išsivaduoti iš pseudoistorinio naratyvo? Autoriaus požiūriu, nenorėdamas prarasti tapatumo lietuvis turi jausti savo vertę ir jaustis esąs naudingas tėvynei – daugeliui patriotizmas nyksta dėl ekonominių priežasčių, kurios daro įtaką mentaliteto pokyčiams. Lietuvio tapatumas XXI amžiuje turėti būti paremtas istoriniu, o ne pseudoistoriniu naratyvu. Reikia atsigręžti į pirminiais šaltiniais, autoritetingų mokslininkų padarytais atradimais paremtą istoriją. Lietuvio tapatumo pokyčiai neabejotinai susiję su nuo 2004 m. gegužės 1 d. įvykusiu įsiliejimu į ES. Buvimas ES tik sustiprina lietuvio nacionalinį tapatumą, o Eurazijos bei kiti lietuviams peršami mitai turėtų būti vertinami kritiškai ir drąsiai.
ENFollowing liberation from the Soviet historical narrative, which rewrote the history of Lithuania according to the Marxist occupants' template, the Lithuanian national identity found itself in new danger: pseudo historical narrative. Its formation was and still is carried out in three directions: during soviet times, it was created by romantic pseudo historians and LSSR pseudo historians; after 2004, when Lithuania joined the European Union, it was created by writers Utopians of the Russian Federation and their inspirers; the final stroke on the decline of the Lithuanian national identity was hit by the denationalisation of the "third wave" emigration.The article discusses national and European identity of today's Lithuanian. What is Lithuanian in 2009, one thousand years after the first mentioning of Lithuania? How should we liberate ourselves from the pseudo historical narrative? The author believes that in order not to lose their identity, Lithuanians must have self-esteem and feel themselves useful for the motherland - for many Lithuanians patriotism is declining for economic reasons, which affect changes in mentality. Lithuanian identity in the 21st Century should be based on historical rather than pseudo historical narrative. One should turn to the history based on primary sources, discoveries made by authoritative researchers. Changes in the Lithuanian identity are undoubtedly related with joining the EU on 1 May 2004. EU membership strengthens national identity of a Lithuanian, while Eurasia and other myths pressed upon Lithuanians should be judged critically and bravely.
