Litwa i tożsamość. Miłosz i Miłosz o potrzebie "określonego miejsca na ziemi"

LTStraipsnyje nagrinėjama tapatybės problematika, iškylanti praeito amžiaus poetų ir eseistų Czesławo Miłoszo bei jo vyresniojo pusbrolio Oskaro Vladislovo Milašiaus raštuose. Ir Lemuelio išpažinties autorius, ir Ulro žemės kūrėjas apmąsto tapatybės praradimą ir istorinį „nuosavos tėvynės“ žlugimą. Pirmoji netektis pristatoma kaip ištrėmimas iš dvidešimtojo amžiaus diskursų, paremtų tradicinėmis sąvokomis ir metafizine vaizduote. Antroji netektis, kurią liudija emigranto, „pasaulio keleivio“ likimas, yra filosofiškai suvokiama kaip žmogaus susvetimėjimo laike ir erdvėje atitikmuo. Tiek prancūzų, tiek lenkų poetas tapatybės krizę bando įveikti grįžimu į abiem bendrą „savą tėvynę“ – Nevėžio slėnį. Pirmasis iš jų savo „netikėtai atrastą lietuviškumą“ patvirtina veiksmu. Antrasis savo eilėse ir eseistiniuose komentaruose plėtoja „mistinės Lietuvos“ mitą. Būtent šiems komentarams straipsnyje skiriamas didžiausias dėmesys.

ENThe article analyses issues of identity arising in writings of poets and essayists of the previous century – Czesław Miłosz and his older cousin Oscar Vladislas Milosz. Both the author of the Confession of Lemuel and the creator of the Land of Ulro reflect on the loss of identity and the historical collapse of “own homeland”. The first loss is presented as banishment from the 20th c. discourses based on traditional concepts and metaphysical imagination. The second loss evidenced by fate of an emigrant, “world’s traveller” is philosophically perceived as an equivalent of human alienation in time and space. Both French and Polish poets try to overcome the identity crisis by returning to “own homeland” common to both of them – to Nevėžis valley. The first of them confirms his “unexpectedly discovered Lithuanity” through action. The second one develops the myth of “mystical Lithuania” in his poems and essayistic commentaries. The article mainly focuses on these commentaries.