1943 m. balandžio 5 d. "visos Lietuvos" konferencija: lietuvių politinis elitas kolaboravimo ir pasipriešinimo kryžkelėje

LTStraipsnyje nušviečiama iki šiol istoriografijoje beveik nežinoma, netyrinėta problematika, susijusi su 1943 m. balandžio mėn., po nesėkmės formuojant SS legioną Lietuvoje, sušaukta vadinamąja „Lietuvių konferencija“. „Visos Lietuvos“ atstovų konferencija turėjo ieškoti politinių sprendimų išeiti iš susidariusios konfliktinės, krizinės padėties. Vokietijos okupacinis režimas siekė užsitikrinti lietuvių visuomenės paramą savo mobilizaciniams siekiams, lietuvių politinis elitas – išvengti represijų, išsaugoti privilegijuotą lietuvių padėtį, gauti didesnių politinių nuolaidų, Lietuvos suverenumo teisių. Konferencija atspindėjo žymios lietuvių politinio elito ir visuomenės dalies orientavimosi į Vokietiją, pasitikėjimo ja nuostatas ir lūkesčius. Priimti sprendimai įpareigojo lietuvių tautą kolaboruoti su Vokietija jos darbo ir karo tarnybų struktūrose. Kita vertus, net ir tarp parinktų į konferenciją „tautos atstovų“ stipriai pasireiškė okupacinio režimo politikos kritika, reikalavimai jį sušvelninti, įgyvendinti Lietuvos valstybingumo siekius. Konferencija sustiprino ir paspartino lietuvių politinio elito ir visos visuomenės nusivylimo Vokietija procesus, antinacinio pasipriešinimo stiprėjimą, jo politinių jėgų telkimąsi ir veiklą ir parodė, kad Vokietija, net ir pašlijus jos padėčiai karo frontuose, nesirengė pripažinti lietuvių tautai jokių, net ir dalinio suverenumo ir valstybingumo, teisių ir toliau siekė, kad ji besąlygiškai kolaboruotų.

ENThe article describes the political events in Lithuania under the German occupation in spring 1943, when, thanks to the unified resistance of Lithuanian society, the establishment of an SS legion was foiled and the German occupiers started repressions. The All Lithuanian Conference was supposed to search for political decision in pursuit of a solution to the critical and divisive situation. The German occupational regime sought to ensure Lithuanians’ support for its mobilisation aims, the Lithuanian political elite – to avoid repressions, retain the privileged status of Lithuanians. The conference reflected the focus on the major part of the Lithuanian political elite and society on Germany. The adopted decisions obliged the Lithuanian nation to collaborate with Germany in its labour and military structures. On the other hand, criticism of the occupational regime, demands to mitigate it and implement the aims of the statehood of Lithuania were prominent even among national representatives to the conference. The conference enhanced and accelerated the disappointment of Lithuanian political elite and the whole society with Germany, the strengthening of the anti-Nazi movement and showed that Germany did not intend to recognise any rights of Lithuania to sovereignty and statehood and sought its further collaboration.