Sena ir nauja Kristijono Donelaičio pasakėčioje "Lapės ir gandro česnis"

LTStraipsnyje pateikiamas išsamus Kristijono Donelaičio pasakėčios „Lapės ir gandro česnis“ tyrimas. Pasakėčios tekstas tiriamas eilėdaros, leksikos, stilistikos, kompozicijos aspektais. Nustatytomas pasakėčios teksto santykis su „Metais“, kitomis pasakėčiomis, Donelaičio pirmtakų ir amžininkų kūryba. Atskleidžiami būdingiausi pasakėčios bruožai, tradiciniai ir originalūs ypatumai. Akcentinės eilėdaros požiūriu, pasakėčios hegzametras yra taisyklingas. Visos eilutės turi po šešias pėdas. Taisyklingo hegzametro požymis yra penktoji daktilinė pėda. Šioje pasakėčioje penktoji pėda visur yra daktilis. Darytina išvada, kad pasakėčios eilėdara yra brandi ir nusipelniusi gero įvertinimo, joje nėra nė vienos nevykusios eilutės, todėl paneigtina vyraujanti nuomonė, jog hegzametro atžvilgiu Donelaičio pasakėčios yra menkesnės už „Metus“. Pasakėčios tyrimas taip pat paneigia, jog jos kalba atsilieka nuo „Metų“. Nors esama kelių nelietuviškų konstrukcijų, refleksyvinės savybinių įvardžių vartosenos, kelių netaisyklingo vardažodžių vartojimo su kai kuriais veiksmažodžiais atvejų, tačiau jų nėra daug, be to, šie dalykai vienodai būdingi ir „Metams“, ir senajai literatūrai apskritai. Pasakėčia „Lapės ir gandro česnis“ yra labai originalus ir novatoriškas Donelaičio kūrinys. Visi anksčiau rašiusieji autoriai stengėsi įrodyti, kad atsiliepiama taip, kaip šaukiama. Tik Donelaitis vienintelis teigė, kad negera yra ne tik nedorai elgtis, bet ir keršyti už įžeidimą, vienintelis skelbė krikščioniškąją brolybę ir meilę, sueiliuodamas Naujojo Testamento raginimą mylėti savo artimą kaip save patį.

ENThe paper presents an extensive study of the fable “Lapės ir gandro česnis” [The Fox’s and the Stork’s Feast] by Kristijonas Donelaitis. The text of the fable is analysed from the aspects of versification, lexis, stylistics and composition. The author establishes the relationship of the text with “Metai” [The Seasons], other fables, and the works of Donelaitis’ predecessors and contemporaries. The paper reveals the most characteristic features of a fable as well as traditional and original peculiarities. From the point of view of accent versification, the hexameter of the fable is correct. Each line consists of six feet. The fifth dactylic foot is the feature of a correct hexameter. The fifth foot in this fable is always a dactyl. The conclusion is drawn that versification of the fable is mature and deserves a good evaluation; it does not contain a single bad line; therefore, the prevailing opinion that Donelaitis’ fables are inferior to his “Metai” in terms of hexameter is denied. The investigation of the fable also denies that its language is worse than that of “Metai”. Although there are several non-Lithuanian constructions, the reflexive use of possessive pronouns, several cases of incorrect usage of denominatives with certain verbs, they are not numerous; moreover, these aspects are equally characteristic of “Metai” and the old literature in general. The fable “Lapės ir gandro česnis” is a very original and innovative work by Donelaitis. All previous authors tried to prove that if you ask a silly question, you’ll get a silly answer. Donelaitis was the only one to claim that it was not good to behave badly and to avenge for an insult; he proclaimed Christian fraternity and love by rhyming the exhortation of the New Testament to love your neighbour as yourself.