Nuosavybės išsaugojimo išlygos panaudojimas prieš trečiuosius asmenis Lietuvos teismų praktikoje

LTNuosavybės išsaugojimo institutas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso taikymo praktikoje nuo pat įsigaliojimo buvo mažai taikomas institutas. Tokia teorinė teisės normose numatyta galimybė gali būti įgyvendinama praktiškai tik jeigu ją pripažins ir teismų praktika. Straipsnyje nagrinėjama pastarųjų metų Lietuvos teismų praktika taikant nuosavybės išsaugojimo išlygą prekių pirkimo-pardavimo sutartyse pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.411 straipsnį. Dėl ekonominės situacijos padaugėjo bankroto atvejų, pastebimai padidėjusi rizika dėl kontrahento nemokumo sukėlė asmenų, siekiančių įgyvendinti savo teises į daiktus remiantis nuosavybės išsaugojimo išlyga, ir kitų įmonės kreditorių neišvengiamus ginčus. Pastarųjų metų besiformuojančios Lietuvos teismų praktikos analizė leidžia abejoti, ar Civilinio kodekso normų aiškinimo tendencijos taikant nuosavybės išsaugojimo institutą atitinka europines dviem, tačiau esminiais, šio instituto sampratos ir trečiųjų asmenų interesų bankroto procese apsaugos - aspektais. Formuojantis atitinkamų ginčų nagrinėjimo praktikai, galima įžvelgti tendenciją, kad dažnai yra ignoruojamas reikalavimas paviešinti faktą, jog yra pirkimo-pardavimo sutarties šalių nuosavybės išsaugojimo išlyga. Taip Lietuvoje yra krypstama į vadinamojo tyliojo nuosavybės išsaugojimo pripažinimą ir neišvengiamai pažeidžiami sąžiningų trečiųjų asmenų interesai. Ignoruojant sąžiningų trečiųjų asmenų teises gali būti pažeistas ir civilinės apyvartos stabilumas.

ENSince the very beginning of its application in the Civil Code of the Republic of Lithuania, the institute of ownership reservation has been rarely applied. Such a theoretical possibility specified in legal acts can be practically implemented only if acknowledged by case-law. The article analyses the recent years’ Lithuanian case-law by applying the ownership reservation clause in agreements on sale and purchase of goods in line with Article 6.411 of the Civil Code of the Republic of Lithuania. In the context of the economic crisis the number of insolvency cases has grown, and the increased risk of partner insolvency has provoked disputes between persons seeking to realise their rights to goods in line with the ownership reservation clause and other creditors of the company in question. The analysis of the recent Lithuanian case-law provokes certain doubts on whether tendencies in interpreting norms of the Civil Code when applying the institute of reservation of ownership corresponds to European tendencies with respect to two essential aspects of this institute, i.e. the concept of the institute and the protection of third party interests in bankruptcy procedures. The formation of practice of relevant dispute resolution enables to observe a tendency of ignoring the request to announce the fact that the sale and purchase agreement has the ownership reservation clause. This is how Lithuania tends to acknowledge the so-called mute acknowledgement of ownership reservation thus inevitably violating interests of third parties in good faith. Violation of interests of third parties in good faith may damage the stability of the civil turnover.