Tiekėjų teisių gynimo priemonių sistemos reforma Lietuvoje: laikinosios apsaugos priemonės ir žalos atlyginimas

LTŠiame straipsnyje, tęsiant autoriaus ankstesnius mokslinius tyrimus tiekėjų teisių gynimo srityje tematika, yra analizuojamos dvi svarbios tiekėjų teisių gynimo vykdant viešuosius pirkimus priemonės – laikinųjų apsaugos priemonių taikymas viešųjų pirkimų bylose ir žalos atlyginimo institutas viešųjų pirkimų srityje. Straipsnyje siekiama išanalizuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo viešųjų pirkimų bylose raidą ir tendencijas. Pirmoje tyrimo dalyje analizuojama Lietuvos teismų praktika teismams taikant laikinąsias apsaugos priemones viešųjų pirkimų bylose, aptariami ydingi ir probleminiai suformuotos praktikos aspektai, pateikiama lyginamoji analizė su kitų valstybių teismų ir Europos Sąjungos institucijų praktika, siūlomi galimi nurodytų teisinių problemų sprendimai minėtoje srityje. Antroje tyrimo dalyje yra siekiama papildomai išanalizuoti žalos atlyginimo vykdant viešuosius pirkimus institutą, atskleisti šios tiekėjų teisių gynimo priemonės teisinio reguliavimo dualizmą ir įvertinti šią priemonę visų gynimo priemonių sistemos požiūriu. Autorius pateikia išvadas, jog teismų praktika minėtos tiekėjų teisių gynimo priemonės taikymo srityje turėtų būti nuosekli ir atitikti teisėtų lūkesčių principą. Tam turėtų būti išgryninta viešojo pirkimo sutarties procedūra taikant jos stabdymo kriterijus. Teismų formuojamos praktikos analizė leidžia teigti, kad Lietuvos teismai labiau orientuojami į tiekėjų pažeistų teisių gynimą per viešojo pirkimo procedūros grąžinimą į pradinę padėtį, o ne žalos atlyginimo mechanizmą.

ENThis article provides an analysis of the reform of remedies system in Lithuania that has taken place after the implementation of EC Directive 2007/66 into the national law. The publication covers an examination of namely the two types of remedies in the light of Lithuanian legal practice - interim measures and compensation of damages. In the first part of the article, the author seeks to reflect the evolution of the Lithuanian case-law in the area of application of interim measures in public procurement litigation. The publication shows how a clear trend of absolute suspension of the procedures turns into automatic dismissal of requests to freeze the public procurement carried on by the contracting authorities. The author of the article outlines the legal reasons for such a case law, delivers a comparative study between the case law of Lithuania and other Member-States, examines whether such line of reasoning of Lithuanian judges has anything in common with the world-wide standards in similar cases, and whether this corresponds to the case-law of the ECJ and the General Court of the EC.The analysis given in the first part of the article is oriented towards the provision of the test that the national judges should apply while deciding on whether to suspend the procurement procedures or not. The author of the publication selects the criteria which might be useful in taking this decision. The second part of this contribution contains an examination of damages as a remedy in public procurement. There are two aspects of damages that are covered in the article. Firstly, the nature of this remedy under the EC public procurement directives is examined. Secondly, the research is carried on by analysing the requirements of the Lithuanian Civil Code for the claims of damages in cases of public procurement procedures. The author searches for a link between the EC and national regulation, between the damages as a remedy and other means of defence in cases of breach of public procurement legal requirements. At the end of the article, the conclusions based on the research carried on by the author are given.