Apie literatūros ir literatūros tyrimų subjektyvumo figūras
LTStraipsnis yra Dalios Satkauskytės studijos „Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008) recenzija. Dalios Satkauskytės knyga yra išties gera. Ji įdomi ir semiotikams, ir literatūros sociologams, ir lietuvių literatūros istorikams. Čia subjektyvumo istorija yra „užmauta“ ant literatūros istorijos. Nors literatūros istorijos perrašymas subjektyvumo kategorijomis nėra knygos tikslas, autorė nevalingai tai daro, punktyru keliaudama nuo Kristijono Donelaičio iki Donaldo Kajoko ir Giedros Radvilavičiūtės. Satkauskytės pasirinkta žiūros trajektorija leidžia aptarti kaip tam tikri subjektyvumo raiškos būdai (šiuo atveju – peizažas) yra susiję su žanru ir jo raida. Monografijoje jungiamas „subjektyvumas“ ir „socialumas“, tad autorė bando surasti žodyną, kuris susaistytų šias dvi plotmes. Studijoje dominuoja korporacinis, individualų kalbėtoją slepiantis „mes“. Bet, kaip ir dauguma knygoje analizuojamų subjektyvumo žymių, ši irgi nėra vienalytė. Ši „mes-institucija“ – intensyvi, išplėtota, išstumianti neutralias beasmenes formas, kuriomis galėtų būti nesunkiai pakeista, – paradoksaliu būdu virsta savo priešybe, pastebima sakytojo(s) raiška tekste, svyruojančia tarp tradicinio ir modernaus akademinio rašymo. Tyrėjos subjektyvumas atsiskleidžia kaip besislapstantis po korporacine mimikrija, bet reiškiantis modernų individualumą, kuriam kaukė leidžia saugiai jaustis bendruomeniškumo ir tradicijos prieglobstyje.
ENThe article is a review of the study by Dalia Satkauskytė “Subjektyvumo profiliai lietuvių literatūroje” [Subjectivity Profiles in Lithuanian Literature] (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008). The book by Dalia Satkauskytė is really good. It is interesting for semioticians, literary sociologists and historians of Lithuanian literature. The history of subjectivity here is put on the history of literature. Although rewriting of the history of literature by using categories of subjectivity is not the book’s objective, the author involuntarily performs it, travelling along a dotted line from Kristijonas Donelaitis to Donaldas Kajokas and Giedra Radvilavičiūtė. The sensual cognition trajectory chosen by Satkauskytė enables discussion of how certain ways of expressing subjectivity (landscape in this case) are related to the genre and its development. In the monograph, “subjectivity” is linked with “sociability”; therefore, the author attempts to find vocabulary connecting these two planes. The study is dominated by a corporate “we” concealing an individual speaker. However, like most marks of subjectivity analysed in the book, this one is not unisexual. The “we institution”, which is intense, developed and replacing neutral impersonal forms that could easily be used instead of it, turns in a paradoxical way into its opposite, the speaker’s conspicuous expression in the text, ranging from traditional to modern academic writing. The researcher’s subjectivity is revealed as hiding under corporate mimicry, yet meaning modern individuality, whose mask allows it to feel safe in the shelter of sociality and tradition.
