Apie siužetų klajones stiklo karoliukų žaidimo ritmu

LTStraipsnis yra Silvestro Gaižiūno studijos „Klajojantys siužetai baltų literatūrose. Mitai. Legendos. Literatūriniai tipai“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009) recenzija. Labai drąsiu galima pavadinti žingsnį vienu užsimojimu, t. y. viena monografija, pamėginti aprėpti klajojančius siužetus, personažus (mitologinius, legendinius, literatūrinius) net dviejose nacionalinėse literatūrose. Ypač tokiu atveju, kai nėra apsibrėžiamos nei chronologinės, nei žanrinės, nei „srovinės“ tų nacionalinių literatūrų ribos, nelabai paisoma, kartais tai nutylint, o kartais apie tai užsimenant, kūrinių vertės kriterijaus, dažnai peržengiant baltiškos literatūrinės erdvės ribas ar pereinant nuo literatūros prie literatūros kritikos, kultūrologijos, filosofijos, muzikos. Gaižiūną galima pavadinti „literatūrologu praktiku“ pačia geriausia tos frazės prasme, nes jis savaime suprantamu dalyku laiko tai, kas dabar lyg ir nebe visiems literatūrologams yra savaime suprantama: neginčytina literatūros pirmenybė prieš metodologiją(-as). Kliovimasis, pasitikėjimas pačia literatūra, jos autonomiškumo ir sau pakankamumo iškėlimas yra viena svarbiausių metodologinių, ir ne tik metodologinių, monografijos savybių. Monografija atspindi jos autoriaus, įvairių literatūrų ir kultūrų keleivio, kultūrinių tiltų tiesėjo, gyvenimišką programą, aprėpiančią ne tik lietuvių ir latvių literatūrinių ryšių žvalgymus, bet ir visapusę literatūrinę, kultūrinę baltistikos integraciją į ilgaamžę Vakarų pasaulio kultūrų erdvę.

ENThe article is a review of the study by Silvestras Gaižiūnas entitled “Klajojantys siužetai baltų literatūrose. Mitai. Legendos. Literatūriniai tipai” [Wandering Plots in Baltic Literatures. Myths. Legends. Literary Types] (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009). A step to try to cover wandering plots and characters (mythological, legendary and literary) of two national literatures in a single monograph can be called very brave, especially, in the case when chronological, genre or “trend” boundaries of those national literatures are not defined and value criteria of works are hardly met (at times suppressing this and at times mentioning this) by frequently crossing the limits of Baltic literary space or by moving from literature to literary criticism, cultural studies, philosophy and music. Gaižiūnas can be called “a practitioner of literary criticism” in the very best sense of that phrase, since he considers what now does not seem obvious to all literary critics any more to be an obvious thing: unquestioned priority of literature over methodology (ies). Reliance on and trust in literature itself, and prioritisation of its autonomy and sufficiency for yourself are one of key methodological and not only methodological features of the monograph. The monograph reflects a true-life programme of its author, a traveller through various literatures and cultures, and a builder of cultural bridges, which covers not only explorations of Lithuanian and Latvian literary links, but also full literary and cultural integration of Baltic studies into an age-old space of Western world cultures.