Tarpininkas

LTStraipsnis yra Valentino Sventicko knygos „2009 kritikos pastraipos“ (Vilnius: Žuvėdra, 2009) recenzija. Knygoje, kaip pavadinimas ir žada, kritikos tekstai: rimti ir nelabai, išbaigti ar tiesiog jų nuotrupos ir fragmentai. Esmingiausia leidinio dalis – penkiasdešimt recenzijų, publikuotų 1991–2009 metais. Jos atspindi platų autoriaus interesų lauką: rašoma apie lietuvių poezijos klasikus ir visai jaunus autorius, literatūrologijos veikalus, dokumentiką, dėl vienų ar kitų priežasčių žvilgsnį patraukusią prozą, netgi apie vieną vertimą – Albert`o Camus „Pirmąjį žmogų“. Recenzijos apimtis, kūrinio analizės ar jo pristatymo būdas daug priklauso nuo to, kokiam leidiniui rašyta. Sventickas ilgai dirbo Rašytojų sąjungoje, leidyklose, todėl gerai pažįsta daugumą rašytojų, kurių knygas vertina, ir nesistengia to slėpti. Recenzijose jis dažnai pasakoja asmeninius įspūdžius, prisimena susitikimus su recenzuojamų knygų autoriais, ir tai įdomu, nes portretuoti kritikas moka. Ne kartą recenzijose girdimas ne tik kritiko, bet ir leidėjo balsas. Labai svarbu, jog kritikas sugeba išlaikyti platesnį, ne tik asmeniniu skoniu pagrįstą požiūrį ir išlikti objektyvus rašydamas net apie tokią poeziją, kuri jam nėra artima, bet, jo nuomone, reikalinga, nes yra kitokia nei dominuojanti šiuo metu lietuvių literatūroje. Sventickas reiklus, profesionalus, tačiau ir geranoriškas kritikas, todėl jo žodis kartais būna šiek tiek ironiškas, bet argumentuotas ir nežlugdantis.

ENThe meaning of self-immolation of Romas Kalanta is not that clear and stable as could be assumed from his death anniversary that is remembered each year. In order to commemorate the act of Kalanta and declare it a special day, religious, social and medical interpretations of suicide aroused doubts as to the adequacy of conduct as a political protest. Increasingly putting more emphasis on civil resistance in the Lithuanian discourse, the specificity of Kalanta’s self-immolation remained in the background. The debates held in the Seimas on the meaning of the act of Kalanta reflected wider public discussions concerning the place and role of his suicide in the Lithuanian national narrative. Kalanta’s act, being a testimony of civil resistance, is in dissonance with a public discussion about the role of conformism in everyday life during the Soviet period. The Lithuanian Parliament renamed the Day of Romas Kalanta’s Immolation as the Day of Civil Resistance, thus expressing a worry for religious values and a public concern and complicating the nationalist narrative of the events of May 1972. The emphasis on civil identity competed with nationalist interpretations of resistance against the Soviet authorities. Basing on the concept of Rogers Brubaker, the author argues that Lithuania’s efforts to institutionalize the public memory of Kalanta’s self-immolation shows how civil identity can overcome the competing internal narratives of identity: expand the opportunities of political leaders and create a common national narrative instead of a narrow nationalist narrative of Lithuanian identity.