Data pertaining to the outbreak of the Lithuanian insurrection (25 March 1831), retrieved from Swedish diplomatic sources

LTTiek lenkų 1830 metų lapkričio, tiek lietuvių 1831 metų kovo mėnesio sukilimai traukė Švedijos diplomatų dėmesį nuo pat pradžių. Tai pirmiausia lėmė stipri Lenkijos ir Lietuvos įvykių priežastingumo sąsaja, t. y. abiejų sukilimų tikslas buvo atskirti Lenkiją ir Lietuvą nuo politinės-institucinės Rusijos imperijos sistemos ir atstatyti senąją, t. y. Lenkijos-Lietuvos, uniją. Tačiau sukilusių tautų pergalė pirmiausia būtų reiškusi radikalų politinių jėgų Šiaurės-Rytų Europoje pasikeitimą, kuris būtų galėjęs taip pat paveikti Švedijos-Norvegijos politinę-institucinę sistemą. Mat buvo visiškai įmanoma, kad norvegai nedelstų pasekti lietuvių ir lenkų pavyzdžiu ir paskelbtų nebegaliojančia sąjungą su Švedija. Be to, per Europą nusiritusi revoliucinė 1830 metų banga neaplenkė ir Švedijos. Tačiau, skirtingai nei kituose regionuose, švedų opozicija nenuėjo toliau karaliaus Karolio XIV Jono valdymo kritikos, nors kritika ir opozicijos programa tolydžio darėsi vis drąsesnės. Dėl to Švedijos diplomatija, užėmusi besąlygiško smerkėjo poziciją, ypatingai atidžiai stebėjo lenkų ir lietuvių sukilimų eigą. Čia skelbiami dokumentai yra diplomatiniai N. Fr. Palmstjerna, Švedijos reikalų patikėtinio Peterburge, raportai, surinkti iš „Sveriges Riksarkivet“, Kabinettet/UD Huvudarkivet, E2D, Peterburgo fondo, 1821, „Jan.-iuni“. Pateikiant dokumentus akademinei bendruomenei tikimasi, kad jie taps išsamesnių Šiaurės-Rytų Europos pirmosios XIX amžiaus pusės istorijos tyrimų šaltiniu.

ENSimilarly to the Polish insurrection of November 1830, the Lithuanian one, occurring in March 1831, retained the attention of the Swedish diplomacy from the very beginning. This was made possible, in the first place, by the fact that the events were connected by a strong link of causality, in the sense that they aimed at severing Poland and Lithuania from the political-institutional system of the Russian Empire and at reconstituting the old one, i.e. the Polish-Lithuanian Union. But the latter’s victory would have first resulted in the radical upheaval of the ratio of forces in North-Eastern Europe, which could have also affected the Swedish-Norwegian political-institutional system, since it was assumed that the Norwegians would not have spared any time in following the Lithuanian and Polish example by denouncing the personal union with Sweden. Moreover, the revolutionary wave sweeping over Europe in 1830 was not one to avoid Sweden. Unlike other areas, the Swedes that opposed King Karol XIV Jan’s government went no further than to criticise it, despite the fact that both the criticism and the programme of the opposition kept increasing in boldness. The Swedish diplomacy therefore approached the issue of the Polish and Lithuanian insurrections placing itself in a position of reservless condemnation of such behaviour. The documents transcribed in the following pages are the diplomatic reports of N. Fr. Palmstjerna, the chargé d’affaires of Sweden in Petersburg, and were selected from the Sveriges Riksarkivet. By introducing them to the academic circuit, we express our hope that they will contribute to the expansion of the research horizon of the history of North-Eastern Europe from the first half of the 19th century.