Lithuanian public opinion and the EU membership
LTPaskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, atkūrusi nepriklausomybę Lietuva užsienio politikos kursą nukreipė į Vakarus. Pagrindiniais valstybės užsienio politikos tikslais tapo narystė Europos Sąjungoje (ES) ir NATO. Pripažįstant, kad piliečių nuomonė yra esminis šiuolaikinės demokratijos veiksnys, o politikams kaip tautos atstovams būtina žinoti ir atsižvelgti į atstovaujamų šalies piliečių valią, šiame straipsnyje analizuojama visuomenės parama politiniam valstybės orientacijos į Vakarus projektui. Tyrimo objektas – Lietuvos gyventojų viešoji nuomonė dėl šalies narystės ES. Straipsnį sudaro dvi struktūrinės dalys. Pirmojoje dalyje trumpai pristatomas šalies politinio elito diskursas, kurio centre – Lietuvos tapimas ES nare bei Lietuvos „grįžimo į Europą“ vizija užsienio politikos kontekste. Antrojoje straipsnio dalyje pristatomi įvairių Lietuvos gyventojų viešosios nuomonės apklausų dėl šalies narystės ES rezultatai. Lyginant politikų ir Lietuvos piliečių nuostatas, straipsnio pabaigoje siūloma išvada, jog šalies gyventojai parėmė Europinius politinio elito projektus. Tiek tarp politikų, tiek tarp Lietuvos gyventojų vyravo palankus požiūris į Lietuvos įstojimą į ES, o euroskeptikai sudarė mažumą. Nors straipsnyje nėra naujų, revoliucingų atradimų, tyrimas gali sudominti menkiau su Lietuvos istorija po Šaltojo karo susipažinusius skaitytojus bei Rumunijos auditoriją, kuriai skirtas šį straipsnį išspausdinęs žurnalas.
ENDuring the early 1990s, following the restoration of independence, Lithuania reoriented in terms of foreign policy towards West. One of the state's main foreign policy goals became the accession to the EU and NATO. Acknowledging that the 'opinion of the people' is a crucial factor in today's democracy as it is important and necessary for politicians to know and take into consideration the 'public opinion', that is the opinion of the people they represent, this paper brings into attention the public support for the political pro-West project. The paper is structured in two main parts. The first one presents in short the politicians' discourse regarding Lithuania's accession to the EU and its general 'returning to Europe', in the general context of the state's new foreign policy, while the second part presents the results of different public opinion surveys regarding the same issue. Comparing these two sides, in the end, the paper provides the answer that the Lithuanian people backed the political elites in their European projects. Although, the paper does not represent a breakthrough for the scientific community, its findings could be of interest for those less familiarized with the Lithuanian post-Cold War history, and especially for the Romanian public to whom this journal mainly addresses.
