Źródła do badań nad heraldyką Tatarów Wielkiego Księstwa Litewskiego

LTKūrinyje analizuojami daugelis totorių gyvenimo LDK teisinių, ūkinių ir socialinių aspektų. Vėlesniais laikais susidomėjimas totoriais išaugo. XIX ir XX amžiais tirtos totorių gyvenvietės, karinė tarnyba, bet heraldikai skirta nedaug dėmesio. Nors ši tema viename kitame darbe ir buvo nagrinėta, bet nesistemingai. Pagrindinė problema tiriant totorių heraldiką yra labai nedidelis išlikusių šaltinių skaičius. Priežastis ta, kad totoriai, skirtingai nuo kitų tautų, neturėjo institucijų, kurios būtų leidusios ir kaupusios to ar kito tipo dokumentus. Kita priežastis ta, kad totoriai apskritai nebuvo linkę kokius nors dokumentus kaupti. Totorių heraldikos istorijos tyrimus apjunkina tai, kad per karus nukentėjo ar išvis pražuvo galybė privačių kolekcijų. Malšinant Varšuvos sukilimą pražuvo daug archyvų ir bibliotekų. Tad archyvinės medžiagos stygius yra kliūtis išsamesniems ir platesniems tyrimams. Neįgyvendinamas pasirodė mėginimas sudaryti pirminių ir XIX a. pradžios herbų sąvadą. Didelė netektis buvo Vilniaus muftiato archyvo sunaikinimas. Tame pačiame pastate buvo dar dvi įstaigos, turėjusios XVI-XVII a. dokumentų: Totorių nacionalinis archyvas, įkurtas 1931 m., ir Totorių nacionalinis muziejus, pradėjęs veikti 1929 m. Karo metais konfiskuotas ir, matyt, sunaikintas taip pat gestapo suimto Kričinskio (Kryczyński) namų archyvas Gdynėje. Dar viena problema, su kuria susiduria istorikas, yra tai, kad esami šaltiniai labai geografiškai išsklaidyti, o tai susiję su didelėmis mokslinių tyrimų išlaidomis. Dėl lėšų trūkumo nėra kalbos apie paieškas Kijevo ir Lvovo archyvuose, kuriuose tikėtina rasti ir totorių heraldikos.

ENThe work analyses the majority of legal, economic and social aspects of Tartars’ life in the GDL. The interest in tartars increased in subsequent periods. Little attention was paid to places of residence, military service and heraldry of Tartars in the 19th and 20th c. Although this theme was touched upon in one or another work, this was not done systematically. The key problem when analysing the Tartar heraldry is the insufficient number of the preserved sources. This was caused by the fact that Tartars, unlike other nations, did not have institutions publishing or collecting documents of one or another type. The other reason is that Tartars were not tend to collected any documents. The research of the history of the Tartar heraldry is complicated by the fact that a great many of private collections suffered or were destroyed during the wars. A great many of archives and libraries were destroyed when supressing the Warsaw uprising. Therefore, the shortage of archive material is an obstacle for extensive and deeper research. The attempt to compile an estimate of primary coats of arms and those of the 19th c. appeared to be unrealisable. The destruction of the archive of Vilnius Muftiat was also a great loss. There were two institutions obtaining documents of the 16th–17th c. in the same building: the National Tartar Archive established in 1931, and the Tartar National Museum, which launched its activities in 1929. Another problem a historian faces is that the available sources are geographically scattered, what leads to huge costs for scientific research. This makes it impossible to search in Kiev and Lvov archives, where Tartar heraldry could be kept.