Cultural heritage management: a case of Kaunas
LTMus supantys kultūros paveldo objektai formuoja istorinę aplinką. Jie tampa lyg tekstu, kurį skaitome tyrinėdami kultūrą. Tačiau šie praeities ženklai sunkiai suvokiami, paveldą suprantame tik kaip materialios kultūros objektus. Nebandoma žvelgti į paveldo visumą, kur kiekviena karta paliko savo pėdsaką, suformuodama lyg kultūrinės vertybės „archeologiją“, kur kiekvienas sluoksnis atskleidžia vis kitas istorines vertes su savitu kontekstu. Norint pakeisti elgesį ir požiūrį į kultūros paveldą, būtinas įvairialypis bendradarbiavimas, – tarpinstitucinis, su visuomene, tarp teorijos ir praktikos. Remiantis Kauno pavyzdžiu matyti aiški tarpinstitucinio bendradarbiavimo tarp paveldu besirūpinančių administracinių struktūrų ir įvairiose mokslo institucijose susitelkusio mokslinio potencialo galimybė. Galima suformuluoti pageidavimus šioms galimybėms realizuoti: pirmiausia, matyt, visiems būtina trumpa diskusija, kurioje dalyvautų kuo platesnis specialistų ratas, paveldą administruojančios struktūros privalo dirbti kartu su specialistais, veiklos turėtų imtis miesto savivaldybė; antra, visiems būtina dirbti su bendruomene, informacija turi būti kuo lengviau pasiekiama besidominčiam. Sudėtingiausia užmegzti glaudų kontaktą su visuomene. Nebendradarbiavimo padariniai – anoniminės ekspertizės, atsitiktiniai prioritetai ir abejotini voliuntaristiniai sprendimai – skatina visuomenės skeptiškumą kultūros paveldui. Naudojantis istorine aplinka, turime spręsti vietos atminties restauravimo klausimus. Suvokiant vietą ne tiesiog fiziškai, bet kaip kažką pastoviai atrandamą ir permąstomą. [Iš leidinio]
ENThe objects of cultural heritage, which surround us, form the historical environment. They become a text, which we read when studying culture. However those signs of the past are difficult to comprehend, we understand heritage only as objects of material culture. It is impossible to view the totality of the heritage, where each generation left its trace, by forming an “archeology” of cultural values, where each layer reveals more and more new historical values with a peculiar context. In order to change the behaviour and the view of the cultural heritage, miscellaneous cooperation, i. e. cooperation between institutions, with the public and between theory and practice, is a must. Referring to the example of Kaunas one can see a clear possibility of inter-institutional cooperation between the administrative structures, taking care of heritage and the researching personnel, existing in different scientific institutions. One could formulate the wishes for implementation of the possibilities: first of all, a short discussion, in which the widest circle of specialists possible would participate, should be arranged, the structures, administrating the heritage must cooperate with the specialists, corresponding activities should be taken by municipalities; second, everybody needs to cooperate with the community, information must be easily accessible to those taking interest. The most difficult aspect is to strike up a close contact with the society. The consequences of failure to cooperate, i. e. anonymous expertise, random priorities and doubtful voluntaristic decisions, encourage the society’s skepticism towards the cultural heritage. When using the historical environment we must resolve the issues of restoration of the local memory by perceiving the place not only physically, but also as something continuously rediscovered and re-contemplated.
