Postamentas postkolonializmui

LTStraipsnis yra Dalios Cidzikaitės knygos „‘Kitas‘ lietuvių prozoje“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007) recenzija. Monografija parengta pagal disertaciją „Veidu į kitą – etninių mažumų įvaizdis lietuvių prozoje“, apgintą Ilinojaus universitete Čikagoje 2005 metais. D. Cidzikaitė savo tyrimui pasirinko vieną iš kontraversiškiausiai Lietuvoje nūdien vertinamų metodologinių prieigų. Daugelis jos platintojų yra užaugę emigracijoje, todėl metodo invazija vyksta iš šalies, atsigręžiant į gimtines, kurios tą postkolonialistinę situaciją išgyvena. Susidaro įspūdis, kad emigracijos kritikai trečiųjų valstybių literatūroms taikomus modelius (o kaip tik toks yra postkolonializmas) į posovietinę literatūrą nukreipia su direktyviniu entuziazmu, tarsi užsiimdami aukštesnę šeimininko poziciją ir stiprindami mumyse dar sovietiniais laikais įsišaknijusį pavaldinio kompleksą. Nuo vieno kraštutinumo (ideologizuoto sociokultūrinio diskurso) puolame į kitą: nepastebime, kad tokiu „neakivaizdiniu“ būdu formuojamas naujo tipo – vakarietiškasis mentalinis kolonializmas. D. Cidzikaitės monografiją galima laikyti tam tikra metodo inauguracija, suteikiančia postamentą kitoms, alternatyvioms literatūrologų konstrukcijoms. Autorė nusipelno pagyrimo už didžiulę tyrimo objekto imtį (ypač užsienio teoretikų idėjų įvesdinimą į lietuvių kontekstą), už kritiškas mūsų tapatumo svarstybas ir naujovišką kūrinių perskaitymą.

ENThe article is a review of the book by Dalia Cidzikaitė “Kitas lietuvių prozoje” [Another in Lithuanian Prose] (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007). The monograph is based on the dissertation “Veidu į kitą – etninių mažumų įvaizdis lietuvių prozoje” [Face to Another – the Image of Ethnic Minorities in Lithuanian Prose] that was defended at the University of Illinois in Chicago in 2005. For her research, D. Cidzikaitė chose one of the most controversial methodologies in Lithuania today. Many of its spreaders grew up abroad after emigrating from their homelands; therefore, the invasion of the method happens from the county, looking back at homelands that are faced with the postcolonial situation. It seems that critics of emigration direct models applied to literature of third countries (Postcolonialism is exactly like that) at post-Soviet literature with directive enthusiasm as though occupying a higher position of master and strengthening the inferiority complex that was rooted in us in the Soviet period. We move from one extremity (ideologised sociocultural discourse) to another: we fail to notice that a new type of Western mental colonialism is formed in such an “extramural” way. The monograph by D. Cidzikaitė can be considered a certain method inauguration providing a postament for other alternative constructions of literary critics. The author should be praised for a huge scope of research (in particular, introduction of foreign theoreticians’ ideas into a Lithuanian context), critical considerations of our identity and innovative reading of literary works.