The Evolution of Eduardas Mieželaitis' creative work from the 1960s to the 1980s: from Prometheanism to Quixoticism

LTStraipsnyje analizuojama Eduardo Mieželaičio kūrybos raida XX a. 7-9-ajame dešimtmetyje. Poetikos pokyčiai ryškinami, siejant juos su politinio, ideologinio, socialinio konteksto ypatumais. Mieželaičio poezija 7-ajame dešimtmetyje pasiekė savotišką kulminaciją, buvo ne tik ideologiškai angažuota, bet ir autentiškai gyva, veržli, novatoriška. Kupina avangardo formos dinamikos ir naujojo komunistinio žmogaus patoso ji įsiveržė į sovietinio literatūros lauko centrą visos Sovietų Sąjungos mastu. Savo poezijos lyrinį herojų Mieželaitis traktavo kaip „mūsų laikų Prometėją“, besiaukojantį dėl žmonijos pažangos, dėl būsimo gyvenimo idealo. 8-ajame dešimtmetyje jo poezijos romantinį patosą keitė „kritinis realizmas“, atsirado ironijos, satyros, Prometėjas virto Don Kichotu. Pradedant 9-uoju dešimtmečiu, socialinis kriticizmas ėmė slūgti, stiprėjo meditacinis pradas, poetinė kalba tapo ne tokia barokiškai dekoratyvi, poetas grįžta prie kanoninių žanrų: eilėraščio, soneto, miniatiūros, impresijos, sentencijos.

ENThe paper examines the evolution of Eduardas Mieželaitis' creative work from the 1960s to the 1980s, focusing on shifts in poetic expression in relation to aspects of the political, ideological and social context. In die 1960s, Mieželaitis' poetry reached a certain culmination: it was not only ideologically engaged, but authentically vibrant, ambitious and innovative. Full of avant-garde dynamism and the pathos of the new communist man, Mieželaitis' poetry burst into the centre of the Soviet literary scene. Mieželaitis saw the lyrical hero of his poetry as a "Prometheus for our times" who sacrificed himself for the progress of humanity and for an ideal future existence. In the 1970s, the romantic pathos of his poetry was replaced by a "critical realism" marked by irony and satire, so that his Promethean hero turned into Don Quixote. Early in the 1980s, Mieželaitis' social criticism began to wane and his poetry increasingly gained a meditative quality. His poetic language contained less baroque ornamentation, and he returned to canonical poetic genres such as the sonnet, the miniature and the maxim.