Intimacy as a hallmark of 1970s Baltic poetry

LTBaltijos šalių literatūrą 8-ajame dešimtmetyje galima charakterizuoti dviem raktiniais žodžiais: ironija ir intymumas. Dėl sovietinės invazijos į Čekoslovakiją ironija ir intymumas dominavo Rytų Europos literatūrose ir kultūrose. Slegiama politinės priespaudos, poezija atsisakė užsiimti socialiniais komentarais, joje atsirado liūdesio, pasyvumo ir vienišumo atspalvių. Todėl vis daugiau dėmesio skiriama individui – asmeninėms ir intymioms patirtims bei moralės klausimų apmąstymams. Visuomenės negalima pakeisti, todėl rašytojai nukreipė dėmesį į nacionalines vertybes, į vidinį žmonių pasaulį ir poezija tapo intymesnė. Kalbėdami apie šio laikotarpio Baltijos šalių poeziją, galime išskirti tris skirtingus intymumo tipus: intymų požiūrį į tautą, į save patį ir į kitą žmogų. Kritikai šio laiko poeziją dažnai charakterizuoja kaip „tobulai lyrišką“: refleksyvią, tarsi pakilusią virš buities, ieškančią gyvenimo prasmės. Veržlias, drąsias, atviras aistras, kurios buvo būdingos 7-ojo dešimtmečio poezijai, pakeitė introspekcija ir savianalizė. Galima daryti išvadą, kad šis dėmesys sau galų gale atvėrė kelią laisvesnei ir atviresnei vėlesnių dešimtmečių poezijai.

ENBaltic literature of the 1970s can be characterized by two keywords: irony and intimacy. The Soviet invasion of Czechoslovakia led to the emergence of both irony and intimacy as dominant themes in the Eastern European literary and cultural scene. Bowing under political pressure, poetry refused to engage in social commentary and acquired undertones of sadness, loneliness and passivity. Consequently, increasing attention was paid to the individual – to personal and intimate experiences, and reflections on questions of morality. Society could not be changed; as writers shifted their attention to national values and the inner worlds of men and women, poetry became more intimate. Three different types of intimacy can be indentified when speaking about Baltic poetry of this period: feelings of intimacy towards the nation, towards oneself and towards another person. Critics often characterize the poetry of this period as "perfectly lyrical" – as reflective, beyond the mundane, concerned with the meaning of life. The impetuousness, daring and externalized passions that characterized poetry of the 1960s are replaced by introspection and self-examination. It is possible to conclude that this passage through the self eventually led to greater freedom and openness in the poetry of the next decade.