Models of critical appropriation, deconstruction and inversion : undermining the socialist realist canon

LTStraipsnyje tyrinėjama 8–9-ojo XX a. dešimtmečių Baltijos šalių drama ir tos strategijos, kuriomis naudojosi rašytojai, siekdami išvengti oficialaus socialistinio realizmo kanono. Per šį laikotarpį Baltijos šalių literatūra tapo eksperimentų lauku, kuriame rašytojai vėl naudodavo modernistinės poetikos priemones: ironiją, groteską, dviprasmybę ir subjektyvumą. Tačiau literatūros sampratoje vis dar dominavo socialistinio realizmo metodas, todėl buvo sunku perprasti, kurį teksto lygmenį skaitytojai suvokia geriausiai. Šiame straipsnyje pateikiami trys modeliai ar raidos fazės, kuriomis remdamiesi galime bandyti suprasti kokius iššūkius socialistiniam realizmui mesdavo dramos kūriniai, parašyti Baltijos šalyse per tuos du dešimtmečius. Šiais reiškiniais straipsnyje ir remiamasi, įvardinat juos kaip kritiško įsisavinimo, dekonstrukcijos ir inversijos modelius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltijos šalių drama; Kanonas; Socialistinis realizmas literatūroje; Baltic drama; Canon; Socialist realism.

ENThe article explores the development of Baltic drama during the 1970s and 1980s, and in particular the strategies used by writers to evade the official socialist realist canon. During this period, Baltic literature became a field for experimentation in which authors reintroduced devices of modernist poetics such as irony, the grotesque, ambiguity, and subjectivity. However, the socialist realist model of understanding was still dominant, making it difficult to grasp which level of the text was evoking a response from the general public. In this article I propose three models, or stages of development, through which we can seek to understand how the dramatic works that appeared in the Baltics during these two decades challenged socialist realism. These phenomena will be referred to as models of critical appropriation, deconstruction, and inversion. [From the publication]