Etniniai pokyčiai Neries vidurupyje nuo XIX a. vidurio iki XXI a
LTStraipsnyje nagrinėjama Neries vidurupio etninės situacijos kaita per praėjusius 150 metų. Tyrime naudojami XIX ir XX a. oficialios carinės statistikos bei 1897, 1931, 1942, 1959 ir 1989 m. gyventojų surašymų, Lietuvos ypatingojo archyvo ir XIX a. autorių, rašiusių etnodemografijos klausimais, veikaluose esantys duomenys. XIX a. pirmojoje pusėje dėl susidariusių istorinių ir politinių aplinkybių išryškėjo gyventojų baltarusėjimo, vėliau jų lenkėjimo tendencijos. Todėl XIX a. antrojoje pusėje sparčiai mažėjo gyventojų, turinčių lietuvišką, daugėjo gyventojų turinčių „vietinio“ (tuteišio) savimonę. Tik Neries žemupyje, Jonavos–Kėdainių arealo kaimo vietovėse, nuo seno turėjusiose didelį procentą smulkiųjų bajorų, lietuviai pradėjo lenkėti tiesiogiai, be kokio nors tarpinės asimiliacijos (virsmo į „tuteišius“) etapo. Nuo XIX a. vidurio iki XXI a. pradžios Neries vidurupyje smarkiai sumažėjo iš pradžių lietuvių, o galiausiai – ir baltarusių kalbos plotai. Abiejų jų sąskaita išsiplėtė lenkų kalbos, o ypač žmonių su lenkų savimone, plotas. Susidarė gana originali situacija: gyventojų su lenkiška etnine savimone plotas Lietuvoje ir šiandien yra gerokai didesnis negu kalbančiųjų vietine lenkų kalbos tarme („polszczyzna litewska“) plotas. Tuo tarpu plotai, apimantys gyventojus su baltarusiška etnine savimone, yra gerokai mažesni negu plotai, kur vartojama baltarusių kalbos tarmė, vadinamoji „po-prostu“ kalba. Šia tarme kalbantiems gyventojams masiškai įgaunant lenkišką savimonę, dabar Lietuvos teritorijoje sunku net išskirti kur nors esant vientisą plotą, apgyventą gyventojų su baltarusiška savimone.
ENThe article analyses the changes in the ethnic situation in the middle Neris over the last 150 years. The research uses data taken from the official tsarist statistics of the 19th–20th c., population censuses of 1897, 1931, 1942, 1959 and 1989, the Lithuanian Special Archives and works by authors on ethno-demographic issues of the 19th c. Due to historical and political circumstances of the first half of the 19th c., Belarusian and Polish tendencies in the population were observed. Therefore, the number of inhabitants with Lithuanian self-consciousness started decreasing in the second half of the 19th c., and the number of inhabitants with local Polish self-awareness started increasing. Only in the territory of Neris and territories of villages of Jonava and Kėdainiai regions, where minor noblemen had been living from ancient times, direct Polonisation of Lithuanians started. From the mid-19th c. to the beginning of the 21st c., Lithuanian linguistic territories started decreasing significantly. They were followed by Belarusian linguistic territories. This resulted in expansion of territories inhabited by Polish speaking inhabitants. A rather original situation emerged: the territory with inhabitants with Polish self-awareness i n Lithuania is bigger than the territory inhabited by people using the local dialect of the Polish language (“polszczyzna litewska”). At the same time territories covering inhabitants with ethnic self-conscious are considerably smaller that the territories, where the dialect of the Belarusian language is used. With inhabitants speaking this dialect and rapidly gaining Polish self-conscious, it is not difficult to identify any territory inhabited by people with purely Belarusian identity in the territory of Lithuania.
