Grotesko estetika ir etika tarybinės epochos Lietuvos ir Vidurio-Rytų Europos literatūrose

LTStraipsnio tyrimo objektas yra trys Vidurio-Rytų Europos rašytojų – ruso Viktoro Jerofejevo, lenko Tadeuszo Konwickio ir lietuvio Ričardo Gavelio – stambiosios prozos tekstai – „Maskva-Petuški“ (1970), „Mala Apokalypsa“ (1979) ir „Vilniaus pokeris“ (1987). Jų sukūrimo laikas buvo palankus groteskinei raiškai. Viena vertus, tarybinė sistema buvo nuolatinė „liminalinė būsena“, kur oficialus savivaizdis kaip „geriausio iš visų galimų pasaulių“ kirtosi su nutylėta neteisybės ir prievartos tikrove; kur absurdiškos ideologinės formulės ir ritualai sugyveno su išradingomis išgyvenimo taktikomis. Bene plačiausiai paplitę asmenybės bruožai šioje sistemoje buvo mimikrija ir šizofreniškas skilimas. Kita vertus, postalininė era, šiek tiek liberalizavusi kultūrines ir literatūrines normas, tačiau siūliusi tik dalinius socialinius sprendimus, sukėlė laikinumo, sąlygiškumo pojūtį. Visi trys nagrinėti autoriai, vaizduodami tarybinę visuomenę, kūrybiškai pasinaudojo senu groteskišku topu – satyrine kelione į mirusiųjų pasaulį. Jų ir kitų šios krypties rašytojų kūriniuose vėl atgyja svarbiausios grotesko versmės – mirties artumo, agonijos pojūtis ir besipriešinantis baugiai totalybei juokas. Pasinaudodami liaudiškais vaizdiniais ir siužetais, grotesko siūlomu laisvu vaizduotės režimu, individai-rašytojai kritikuoja tą pačią visuomenę, atmeta per prievartą grūdamas melagingas vertybes. Šiuo požiūriu groteskas buvo ypač parankus, nes jis siekia parodyti sistemos prieštaravimus ir klaidas ne užimdamas atvirą politinę ar metafizinę poziciją, o netiesiogiai, neva ją priimdamas.Reikšminiai žodžiai: Centrinės-rytų Europos literatūra; Etika; Groteskas; Grotesko estetika; Literatūra; Sovietinis laikotarpis; Tarybinis periodas; Central-Eastern Europe literature; Ethics; Grotesque; Grotesque aesthetics; Literature; Soviet period; The Soviet period.

ENIn this paper I summarize the results of my postdoctoral research on the grotesque in the literatures of Central-Eastern Europe of the late Soviet period. After the survey of the stand of knowledge and of the definition of grotesque, I state the exploration of mutual ties of grotesque images and sociohistorical context to be my main interest. I discuss in depth the ideas on this subject of Michail Bakhtin and offer a critical rereading of them, which emphasizes not the collective, but the creative individual. I also highlight the sociocultural background of the Bakhtinian theory itself. To prove my theoretical propositions, I turn to the close reading of three outstanding Central-Eastern grotesque prose texts from the Seventies and Eighties: Moskva-Petushki by the Russian Venedikt Jerofejev, Minor Apocalypse by the Pole Tadeusz Konwicki and Vilnius Poker by the Lithuanian Ričardas Gavelis, paying a special attention to one grotesque motive – a journey to the realm of the dead. I point out the aspects of Soviet reality and ideology, which were the primary targets of grotesque satirizing and critique. [From the publication]