Žydų žudynės Kauno apskrityje 1941 m

LTStraipsnyje analizuojamas mažiausiai tyrinėtas Holokausto aspektas: žydų genocido procesas provincijoje. Tyrimui pasirinktas Kauno rajonas. Tokio pasirinkimo priežastis – Kaunas buvo administracinis ir politinis nacių okupuotos Lietuvos centras. Būtent Kauno mieste ir apskrityje pirmiausia būdavo pradedamos vykdyti nacių okupacinės politikos priemonės (taip pat ir žydų atžvilgiu). Dėl to Kauno apskritį su išlygomis galima laikyti visos Lietuvos provincijos žydų persekiojimo ir žudymo modeliu. Straipsnyje atskleidžiami pagrindiniai žydų persekiojimo provincijoje žingsniai, pateikiama Kauno rajono žydų žudynių statistika. Šie duomenys gauti analizuojant daugybę archyvinės medžiagos ir istorinę literatūrą. Žydų persekiojimo ir naikinimo procesą galima padalinti į du etapus. Pirmame etape (1941 m. birželio pab. – liepos vid.) dominavo persekiojimai dėl politinių priežasčių. Tuo metu labiausiai nukentėjo buvę žydų tautybės komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai pareigūnai ir aktyvistai. Dėl panašių priežasčių taip pat persekioti ir kitų tautybių asmenys (lietuviai, lenkai, rusai, kt.). Šiame etape dažniausiai kentėjo žydų tautybės vyrai. Moterys ir ypatingai vaikai nebuvo areštuojami ir šaudomi.Žydų persekiojimą inicijavo nacių okupacinė valdžia (kariniai komendantai, nacių saugumo policija, SD operatyviniai ir specialieji būriai). Antrasis etapas – 1941 m. liepos pab. – rugpjūtis – galėtų būti vadinamas rasinio genocido laikotarpiu (Holokaustu). Žydai buvo persekiojami ne dėl politinių priežasčių, bet dėl to, kad jie žydai. Šiuo laikotarpiu išžudyti beveik visi Lietuvos provincijos žydai. Autoriaus skaičiavimais, Kauno apskrityje nužudyta 4211 žydų (prieš karą čia gyveno 4363 žydai). Intensyviausiai žudynės vyko 1941 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Dar iki masinio provincijos žydų sunaikinimo, buvo steigiami laikini žydų getai ir izoliavimo stovyklos. Tai buvo pasirengimo masinėms žudynėms laikotarpis. Šis procesas provincijoje prasidėjo maždaug liepos pabaigoje ir truko iki rugpjūčio vidurio. Dar iki galutinio getų ir stovyklų likvidavimo daugelyje vietovių buvo sušaudyti žydų tautybės vyrai ir paaugliai. Galutiniame provincijos žydų sunaikinimo etape sušaudyti visi likę žydai: moterys, vaikai ir seneliai. Pagrindiniai provincijos žydų žudynių vykdytojai – SS oberšturmfiurerio J. Hamanno „skrajojantis“ būrys (Einsatzgruppen), vietinės savisaugos kuopos, vietiniai „partizanų“ būriai ir nuovadų policininkai. Iki 1941 m. lapkričio vidurio faktiškai buvo sunaikinti beveik visi provincijos žydai. Išsigelbėjo arba vietos gyventojų buvo išgelbėti tik 3-5% žydų.

ENThis article analyses one aspect of the Holocaust least researched least up until now: genocide of Jews in the provinces. Kaunas district was selected as an example. The reason for this choice was that Kaunas was the administrative and political centre of Nazi occupied Lithuania. Namely, the Nazis began implementing the means of their occupational policy (also in regard to Jews) in the town of Kaunas and its environs. That is why Kaunas district with minor exceptions can be considered a model of the persecution and massacre of the Jews of all the provinces of Lithuania. The article reveals major steps and elements of the persecution of Jews in the provinces, and also presents statistical data on Jews massacred in the parishes of Kaunas district. Such findings are made referring to the analysis of much archival material and historical literature. The process of the persecution and extermination of the Jews can be divided into two stages. The first stage (end of June-mid July, 1941) was largely dominated by political motives. The Jews were mostly arrested, imprisoned, and shot for being former Communists, Communist youth, Soviet regime officers, and supporters. People of other nationalities (Lithuanians, Polish, Russians etc.) were also persecuted for the same reasons. During this stage, it was Jewish males who were mostly terrorised. Women and especially children were not subject to mass arrests or shootings.Persecution of Jews was mostly initiated by institutions of the occupational Nazi authorities (military commandants, Nazi Security Police, SD operational and Special Squads). The second stage (end of July-August, 1941) can be considered the period of racial genocide (holocaust). The Jews were persecuted not on political grounds, but on racial grounds, i.e. because they were Jews. Almost all the Jews who lived in the provinces of Lithuania were massacred during this period. According to the author's research, 4,211 Jews (out of 4,363 who lived there before the war) were killed in Kaunas district. The peak of the massacre was in August and September of the year 1941. Even before the extermination of Jews in the provinces started, temporary ghettos and isolation camps were established. This was a preparatory stage before the mass extermination. It started around the end of July 1941 in the provinces and lasted up until mid August of the same year. Before the ghettos and camps were finally liquidated, men and teenagers of Jewish origin were shot in most places. During the final stage of extermination of the Jews in the province all the rest were shot: women, children, and the elders. The main perpetrators of these massacres were: the "flying squad" (Einsatzgruppen) lead by SS Obersturmfürer Joachim Hamann, local (Lithuanian) self-defence squads, Lithuanian partisan squads, and policemen from local precincts. By mid November 1941, actually, almost all the Jews in the provinces had been massacred. Only 3-5% of Jews managed to survive or were saved by the local people.