Mirtis kaip virsmas kinų filosofinėse-religinėse tradicijose

LTStraipsnyje analizuojama kiniškoji mirties samprata iš kosminių transformacijų arba virsmo (hua化, bian 变) perspektyvos, kuri paprastai pasitelkiama tik tyrinėjant jos suvokimą klasikiniame daoizme. Siekiama pagrįsti teiginį, kad požiūris į mirtį kaip virsmą būdingas ir kitoms kinų filosofinėms-religinėms tradicijoms – klasikiniam bei vėlesniam (neo-) konfucianizmui, daoizmo alchemikams bei „vietinei“ kinų religijai, todėl jis perteikia bendros kiniškos mirties sampratos savitumą ir kompleksiškumą. Šį kompleksiškumą implikuoja paties žodžio „virsmas“ semantikos platumas, užkoduotas procesualioje kinų ontologijoje ir emanacinėje rekreacinėje / generacinėje (sheng sheng 生生) kosmogonijoje. Straipsnyje išskiriami du pagrindiniai kosminių virsmų paradigmos aspektai – žmogaus „sielų“ (hun-po 魂魄) ir kūno-formos (xing 形) transformacijų, pagal kuriuos analizuojama mirties sampratų raida bei kaita platesniame ir ilgesniame kinų filosofinės-religinės minties kontekste. Jų aprašymų ir idėjinių sąsajų ieškoma klasikiniuose konfucianizmo ir daoizmo tekstuose (Lunyu, Yijing, Liji, Laozi, Zhuangzi), taip pat kinų „vietinės“ religijos suformuotoje dvilypės sielos (sielų) sampratoje, kuri atsirado dar priešimperiniu laikotarpiu ir egzistuoja iki šių dienų; ją perėmusio neokonfucianisto Zhu Xi ir daoizmo alchemikų tekstuose. Siejant ir lyginant šių šaltinių idėjas apie mirtį kaip virsmą, ypatingas dėmesys skiriamas jos sampratos ryšiui su kinų ontologijos bei kosmogonijos sąvokomis (yin-yang 阴阳, dao 道, qi 气, sheng sheng 生生). Pagrindiniai žodžiai: mirtis, siela, transformacijos, pokytis, grįžimas.

ENThe article investigates the Chinese concept of death from the perspective of cosmic transformations (hua化, bian 变), which is almost exceptionally explored only in the studies of its understanding in the classical Daoist thought. The article argues that the view of death as transformation is no less important to other Chinese philosophical-religious traditions, namely, Classical and later (neo-)Confucianism, as well as a ‘local’ religion and Daoist alchemist tradition; thus, it could be considered as revealing the peculiarity and complexity of a general Chinese understanding of death. Such complexity is comprised by the polysemanticity of the very term ‘transformation’, stemming from Chinese processual ontology and emanative-recreative-generative (sheng sheng 生生) cosmogony. The article examines the views of death, as well as their development, co-relation and change according to two aspects – or ‘paradigms’ – of transformation – the one of human ‘souls’ (hun-po) and of body/forms (xing 形), with the extension of a historical perspective from Classical Confucianism and Daoism (the texts Lunyu, Yijing, Liji, Laozi, Zhuangzi) to Neo-Confucian Zhu Xi and the ideas of Daoist alchemists. It also includes the concept of a dual soul (or souls) in Chinese local religion, formed in the pre-imperial period and later incorporated into the teaching of the latter (Daoist alchemy and Zhu Xi’s thought). The analysis is concentrated on the co-relation and comparison of insights on death from those various sources, as well as their relation to ontological and cosmological terms yin-yang 阴阳, dao 道, qi 气, and sheng sheng 生生. Keywords: death, soul, transformations, change, return.