Laki mimezė: būdraujančio atvaizdo patyrimas šiuolaikiniame mene

LTVaizdui rastis suvokėjo akivaizdoje reikalinga išorinė terpė, kuri šiuolaikybėje reiškiasi kaip nepastovus, žiūroje sąveikaujantis paviršius – svarbu ne tik tai, kas atvaizduojama, bet ir tai, kur regimas atvaizdas įsikuria. Aktyviai rodantis ir žvilgsniui tarpininkaujantis paviršius tampa laikina tikrovės laikmena, kurios reikalauja takus ir nekantrus vaizdas: skirtingais pavidalais jis ima būdrauti, tirštinti, kartoti ir dauginti tikrovę, taip grąžindamas mimezės klausimus į vizualiosios kultūros diskursą. Šios disertacijos objektas yra mimezės dinamika šiuolaikiniame mene, todėl analizė pradedama nuo fizinio ir fizikinio veidrodinio atspindžio kūriniuose – spontaniška mimezė, tuomet fotografija aptariama kaip fiksuotas tikrovės atvaizdas – stabilizuota mimezė, vėliau panyrama į šiuolaikybės ekranus – taki mimezė, ir galiausiai užbaigiama garuojančiu tikrovės įspaudu – laki mimezė. Tokia seka formuojama teorinės slinkties retorika ir mimezės kaita grindžiama aktyvuojančius paviršius įdarbinančių vizualaus meno kūrinių interpretacija. Svarstoma, kad būdraujantis atvaizdas kaip (ne)fiksuojanti laikmena reiškiasi aktyvuojančiuose paviršiuose kaip vienas šiuolaikybės aspektų, šiuolaikiniame mene funkcionuojantis kaip kraštutinė nutylėtos, bet patiriamos mimezės raiška, padauginanti suvokiamą tikrovę ir stiprinama laikiškumo ir vis praeinančios dabarties patyrimo. Nagrinėjant mimezės apraiškas, įvairiomis formomis „tikrove įkraunamus“ kūrinius ir jų prasmes, disertacijoje išryškinamas neužčiuopiamų, efemeriškų būdraujančių atvaizdų aktyvumas. Šis tyrimas siūlo persvarstomą mimezės, kuri šiuolaikybėje tapo kaiti, koncepciją, liudijančią takios ir lakios mimezės apytaką ir įsitvirtinimą šiuolaikiniame mene. Reikšminiai žodžiai: atspindys, atvaizdas, paviršius, patyrimas, mimezė.

ENThe focus on perceiver‘s relationship to an image poses the question of the intersection of a surface and subjective gaze. An image needs an external medium to emerge before the perceiver; hence, the importance lies not only in what is being represented, but also in where the image settles down. Today, the actively displaying and gaze-mediating surface becomes a temporary medium of reality that fluid and impatient image demands for. Such image starts to be alert; moreover, it thickens, repeats, and multiplies reality, thus bringing the issue of mimesis back into the discourse of visual culture. The subject of this thesis is the dynamics of mimesis in contemporary art. The analysis begins with artworks employing physical mirror reflection, which is termed spontaneous mimesis; then discusses photography as a fixed reflection of reality, termed stabilized mimesis; continues by exploring the screens of contemporaneity – fluid mimesis; and finally concludes with an evaporating imprint of reality – volatile mimesis. The rhetoric of theoretical shift is formed in this sequence, and the fluctuation of mimesis is based on the interpretation of contemporary artworks where activating surfaces are employed. The thesis argues that the alert image, as a (non-)fixative medium, manifests itself in activating surfaces as one of the aspects of contemporaneity. In contemporary art, the alert image is an extreme expression of conceptually suppressed, yet experienced mimesis. Constant multiplication of perceived reality reinforces the experience of temporality and the ever-passing present. This dissertation offers a revised concept of mimesis, with changeability as its key feature. Such fluid and volatile mimesis circulates in contemporary art, where the alert image desires to find itself in the presence of the viewer. Keywords: reflection, image, surface, experience, mimesis.