Atminties paveldas kaip kultūrinis landšafto lobynas: Šiaulių kraštas

LTXXI amžiuje vykstant globaliems pokyčiams, tobulėjant visa apimančioms technologijoms ir įsigalint vaizdo kultūrai ir pramogų industrijai, susiduriama su vis naujais iššūkiais, kylančiais tapatumui, atminčiai ir paveldo puoselėjimui. Kultūros akiratyje esantys pasakojimai, tradiciniai naratyvai, padavimai ir legendos, tikėjimai, perduodami iš kartos į kartą, tampa laiko ir dabarties realijų įkaitais. Pažinti, plėtoti kūrybines galias ir ugdyti istorines - vaizduotės, išmanymo kompetencijas ir didžiavimosi savąja praeitimi jausenas tampa svarbia tautinės egzistencijos dalimi. Kaip semtis išminties iš begalinio tautosakos lobyno, kaip dabarties transcendencijai grąžinti nemarumo galimybę, kuri padėtų regėti nuostabų mus supantį pasaulį - lygumas ir kalvas, piliakalnius, upes ir ežerus, miestus ir jų praeitį kaip kupiną neįtikėtinų patirčių ir prasmingų išgyvenimų? Kultūrinė atmintis, peržengusi laikinių apribojimų limitą, liudija modus vivendi - gyvenimo būdo ir prasmės pagrįstumą. Tęsdami tradicijas, papildydami ir modifikuodami, vertindami ir iškeldami, mes atveriame šimtmečiais datuojamą stebuklų ir magijos, realių ir įsivaizduojamų būtybių, mitinių aspiracijų, vilčių ir svajonių pasaulį. [p. 149].