Upytės senovė
LTXIII a., kuriantis Lietuvos valstybei, į jos sudėtį įėjo gentinės-politinės lietuvių sritys (žemės), tarp kurių buvo ir Upytės žemė. Jos vardą rašytiniai šaltiniai pirmą kartą mini 1254 m., kai vyko žemių padalijimas tarp Rygos vyskupo Alberto ir Livonijos ordino magistro, nustatant Žiemgalos ribą, siekiančią Upytės ir Šiaulių žemes (usque ad terminos terrarum Opiten et Saulen). Kovų metu dėl Lietuvos valstybės Mindaugo laikais ir dėl valdžios po Mindaugo mirties Upytės vardas istorijos šaltiniuose neminimas. Nereikia abejoti, kad Upytės žemė įėjo į Lietuvos valstybės sudėtį ir tapo valsčiumi. Vietos administracijos centrus sudarė feodalų pilys, kurių savininkai, būdami didžiojo kunigaikščio vasalai, vykdė jo valdžią: telkė kariuomenę, statė gynybinius objektus, vadovavo gynybai.
