The Future is to stay the same: nostalgia in the soviet regime
LTNors oficialiosiose reprezentacijose Sovietų Sąjunga buvo vaizduojama kaip revoliucinė socialinio eksperimento, milžiniškų industrinių projektų ir entuziastingai savo ateitimi tikinčio proletariato šalis, šioje šalyje gyvenusi visuomenė per visą savo gyvavimo laikotarpį buvo linkusi (kur kas dažniau nei paprastai manoma) idealizuotai ilgėtis praeities. Viešojoje erdvėje režimo skelbtą marksistinę „šviesios ateities“ utopiją lydėjo ne mažiau pastebimas žmonių prisirišimas prie ikiindustrinės praeities „likučių“ ir emocinga masinė identifikacija su romantizuotais kaimo bendruomenės ir etninės kultūros vaizdiniais. Įdomu tai, kad Sovietų Sąjungoje sentimentalius „liaudiškus“ praeities ritualus mielai išnaudojo socialistinio režimo valdžios atstovai, pavyzdžiui viešuosiuose ritualuose, masinėse šventėse, laisvalaikio veikloje ir mene, o folkloras ir etniniai elementai buvo tiražuojami masiniu mastu (pvz. tokiuose renginiuose, kaip Dainų ir šokių šventės). Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, kokia buvo nostalgiškų vaizdinių funkcija oficialiojoje Sovietų Sąjungos kultūroje? Kodėl revoliucinės komunistų šalies režimas skatino nacionalistinius sentimentus? Norėdami suprasti sovietinės nostalgijos prigimtį, turėtume šios šalies kultūrą analizuoti ne iš socializmo ar komunizmo, o iš imperializmo politinės perspektyvos. Nors sovietinis režimas veikė istorijos ir klasės vardu, jis buvo priverstas savo valdžią skleisti geografinėje erdvėje ir nukreipti ją į tautas, etnines grupes ir teritorijas. Tai nulėmė ambivalentišką santykį tarp internacionalinių idealų, radikalios istorijos vizijos ir multietninės geografinės imperijos realybės. Nostalgija, kaip kompromisas tarp politinio idealo ir imperialistinio geismo, turėjo garantuoti, kad sovietų valstybė ateityje nesikeistų.
ENAlthough official representations depicted the Soviet Union as a country of a social experiment, huge industrial projects and the proletariat enthusiastic about its future, people living in this country for the whole their life tended to express idealised nostalgic feelings towards the past. The utopia of the “bright future” publicly announced by the regime was accompanied by people’s nostalgic feelings towards remains of the pre-industrial past, emotional mass identification with rural communities and images of ethnical culture. It is interesting to note that authorities of the socialist regime actively used these sentiments for the rural past, for example, in various rituals, mass events, leisure activities and art, folk and ethnic elements were distributed on a mass scale (for example, during such events as song and dance festivals). The article seeks to establish the function of nostalgic visions in the official culture of the Soviet Union. Why did the regime of the communist country encourage national sentiments? In order to understand the nature of the Soviet nostalgia, we should analyse the culture of this state from the political perspective of imperialism. Although the Soviet regime acted on behalf of history and classes, it was forced to disseminate its power within a geographical area and direct it on nations, ethnical groups and territories. All this determined the ambivalent interaction between international ideals, the vision of radical history and the multi-ethnical geographical reality of the empire. The nostalgia, as a compromise between political ideals and imperialistic aspirations, had to guarantee the absence of changes in the Soviet state.
