Recollection: the work of collective memory in contemporary Lithuanian photography

LTStraipsnyje nagrinėjamas fotografijos, kaip „atminties įrankio“, naudojimas, konstruojant kolektyvinę tapatybę dabartinėje Lietuvoje. Tapatybė čia suvokiama ne kaip stabili ir empiriškai patikrinama duotybė, bet kaip procesas, kaip tai, kas nuolat kuriama ir vaidinama. Tokios tapatybės sampratos problema yra ta, kad ji negali išlikti laike. [...] Sovietinės okupacijos pabaigoje prasidėjus „tikrosios“ atminties atkūrimo procesui, fotografija atsidūrė pirmame plane, nes buvo atverti archyvai, ir anksčiau drausti vaizdai pateko į viešumą. Taigi fotografija ir veikė kaip atminties įrankis, informuojantis dabartį apie praeitį, ir pati tapo prisiminimo aktu. Straipsnyje tiriama, kaip šis fotografijos vaidmuo pasikeitė per 20 metų nuo nepriklausomybės atkūrimo. Pasitelkiant tris atvejo tyrimus – naujausius Lietuvos fotografų A. Valiaugos, U. Gelgudos ir G. Trimako darbų ciklus parodoma, kaip fotografija atskleidžia praeities nepatikimumą ir jos reikšmės nestabilumą. Šiuolaikinė fotografijos praktika siūlo kritinį požiūrį į fotografiją kaip atminties įrankį, nes ją pasitelkus konstruojamos kolektyvinės tapatybės pagrindas gali būti vizualinė klaida, tapatybė ištirpsta daugybės įvairiausio pobūdžio ženklų sraute arba ji praranda pagrindą kolektyvinės atminties diskurse nedalyvaujančiose miesto erdvėse. Fotografai pabrėžia medijai būdingą prasmės neapibrėžtumą ir tendenciją pasiduoti manipuliacijoms, taip pat – vizualinės atminties priklausomybę nuo konteksto ir subjektyvaus matymo.

ENWhen analysing the way theatre can participate in the processes of interpretation of the past, history construction and reconstruction and memory revival, the practices of modern theatre marked with the name of a theatre of a given location inevitably catch the major attention. Such a theatre is considered to be the key form of modern theatre aimed at reviving historical and cultural memory of a certain place, reviving local stories and narratives and summoning the authentic spirit of the place. Various examples of a theatre of a specific place are united by the key objective, i.e. to move the place from the traditional theatre building and establish a chosen place for this performance as a key component of the theatrical act. The article claims that by involving themselves into the processes of interpretation of the past and history (re)writing, creators of a specific place consider the chosen area as a multiple discourse of various cultural, social, historical layers open for various artistic interpretations and (re)creations. This way artists inevitably become historians collecting authentic material, then studying it and analysing the heritage of social and cultural landscape. Based on theoretical definitions of theatre of a specific place, this article analyses a play “Pro Memoria Šv. Stepono 7” (1995) directed by a theatre troupe “Miraklis”. This play reveals performative ways of history (re)construction and (re)interpretation and artistic strategies.