LTAnalizuojant tai, kaip teatras gali dalyvauti praeities interpretavimo, istorijos konstravimo ir rekonstravimo bei istorinės atminties atgaivinimo procesuose, žvilgsnis neišvengiamai krypsta į tas šiuolaikinio teatro praktikas, kurios žymimos specifinės vietos teatro vardu. Būtent toks teatras yra laikomas viena svarbiausių šiandienos teatro formų, siekiančių prikelti istorinę, kultūrinę tam tikros vietos atmintį, atgaivinti lokalias istorijas ir pasakojimus, pažadinti autentišką vietos dvasią (genius loci). Skirtingus specifinės vietos teatro pavyzdžius vienija esminė nuostata – iškeldinti spektaklį iš tradicinio teatro pastato ir įteisinti pasirinktą vaidinimo erdvę kaip lemiamą teatrinio veiksmo komponentą. Straipsnyje teigiama, kad, įsitraukdami į praeities interpretavimo ir istorijos (per)rašymo procesus, specifinės vietos teatro kūrėjai traktuoja pasirinktą erdvę kaip daugialypį skirtingų kultūrinių, socialinių, istorinių sluoksnių diskursą, atvirą įvairiopiems meniniams (per)skaitymams ir (per)rašymams. Taip menininkai neišvengiamai tampa savotiškais istorikais, renkančiais autentišką medžiagą, tyrinėjančiais materialų ir nematerialų sociokultūrinio landšafto palikimą. Šiame straipsnyje, remiantis teorinėmis specifinės vietos teatro apibrėžtimis, analizuojamas aplinkos teatro trupės Miraklis spektaklis Pro Memoria Šv. Stepono 7 (1995), atskleidžiantis ne tik performatyvius istorijos (re)konstravimo bei (re)interpretavimo būdus, bet ir tokias menines strategijas, kurias galima charakterizuoti spektaklio kaip tyrimo, bendradarbiavimo bei dalyvavimo terminais.
ENAnalizuojant tai, kaip teatras gali dalyvauti praeities interpretavimo, istorijos konstravimo ir rekonstravimo bei istorinės atminties atgaivinimo procesuose, žvilgsnis neišvengiamai krypsta į tas šiuolaikinio teatro praktikas, kurios žymimos specifinės vietos teatro vardu. Būtent toks teatras yra laikomas viena svarbiausių šiandienos teatro formų, siekiančių prikelti istorinę, kultūrinę tam tikros vietos atmintį, atgaivinti lokalias istorijas ir pasakojimus, pažadinti autentišką vietos dvasią (genius loci). Skirtingus specifinės vietos teatro pavyzdžius vienija esminė nuostata – iškeldinti spektaklį iš tradicinio teatro pastato ir įteisinti pasirinktą vaidinimo erdvę kaip lemiamą teatrinio veiksmo komponentą. Straipsnyje teigiama, kad, įsitraukdami į praeities interpretavimo ir istorijos (per)rašymo procesus, specifinės vietos teatro kūrėjai traktuoja pasirinktą erdvę kaip daugialypį skirtingų kultūrinių, socialinių, istorinių sluoksnių diskursą, atvirą įvairiopiems meniniams (per)skaitymams ir (per)rašymams. Taip menininkai neišvengiamai tampa savotiškais istorikais, renkančiais autentišką medžiagą, tyrinėjančiais materialų ir nematerialų sociokultūrinio landšafto palikimą. Šiame straipsnyje, remiantis teorinėmis specifinės vietos teatro apibrėžtimis, analizuojamas aplinkos teatro trupės Miraklis spektaklis Pro Memoria Šv. Stepono 7 (1995), atskleidžiantis ne tik performatyvius istorijos (re)konstravimo bei (re)interpretavimo būdus, bet ir tokias menines strategijas, kurias galima charakterizuoti spektaklio kaip tyrimo, bendradarbiavimo bei dalyvavimo terminais.