Performing history: a case of four monuments
LTStraipsnyje analizuojamas skulptoriaus Roberto Antinio 1927-1931 m. sukurtų ir 1989-1991 m. Roberto Antinio jaunesniojo atstatytų 4 paminklų atvejis – tipiškas XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje Lietuvą apėmusio paminklų atstatymo šurmulio pavyzdys. Kaip ir daugelis kitų šiuo laikotarpiu Lietuvoje pastatytų paminklų, Antinio paminklai Širvintose, Kretingoje, Rokiškyje ir Biržuose buvo skirti Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui arba nepriklausomybės kovoms pažymėti. Iš esmės jie tęsė XIX a. Europos tradicijas ir taikė kai kurias tos tradicijos schemas, kaip antai – obeliskas ir tokios alegorinės figūros, kaip karys, lietuvaitė, motina, kanklininkas. Tokie paminklai tapo kasdienio gyvenimo dalimi, o jų ikonografija įgalino lengvai atpažinti tautos istorijos personažų prototipus ar susitapatinti su jais. Sovietmečiu okupacinė valdžia ėmė rūpintis viešųjų erdvių ideologiniu perkonstravimu, todėl visi nepriklausomą valstybę liudiję ženklai privalėjo būti išnaikinti, nes neatitiko naujojo ideologinio turinio. Vienintelis iš keturių Antinio paminklų išliko Rokiškyje, tačiau nuo jo buvo nukapotas ugnies ženklas ir datos, užrašas ir svastika užtinkuoti. Atgimimo metais tarpukario paminklų atstatymas prilygo kolektyvinės atminties susigrąžinimo aktui. Tai buvo simbolinis aktas, kuriame svarbūs buvo ne meniniai, o ideologiniai kriterijai. Taip atstatyti prieškario paminklai tapo kolektyvinės atminties produktais, kurių ideologinis turinys vienodai tenkino ir legitimacijos siekiantį posovietinį elitą, ir laisvės ištroškusią tautą.
ENThe article analyses 4 sculptures created by Robertas Antinis in 1927–1931 and restored in 1981–1991 by Robertas Antinis Junior. It is the typical example of the wave of restorations of monuments prevailing in Lithuania and the tenth decade of the 20th century. Similarly to other monuments constructed in Lithuania in this period, Antinis’ monuments in Širvintos, Kretinga, Rokiškis and Biržai were constructed to mark the 10th anniversary of the Independence of Lithuania or the fights for independence. They continued European traditions of the 19th century and applied certain schemes of those traditions, i.e. obelisks or such allegorical figures as a soldier, a Lithuania girl, a mother and a mother. These monuments became part of everyday life, and their iconography made it possible to recognise prototypes of historical characters or identify oneself with them. The Soviet occupational authorities launched ideological reconstruction of public areas; therefore, all signs evidencing the independence of the state were destroyed, since they did not correspond to the new ideological content. The only monument to survive to the present day was the monument in Rokiškis, however it lost its sign of fire and dates. During the years of revival the restoration of interim monuments was equalised to the act of restoration of collective memory. It was a symbolic act with ideological criteria prevailing. This way restored pre-war monuments became products of collective memory, the ideological content of which equally satisfied the post-Soviet elite seeking legitimisation and the nation striving for freedom.
