Reconstructions of sacral history: mnemonic strategies in Lithuanian religious theatre

LTStraipsnyje pristatomas atminties teatro fenomenas: religinis teatras interpretuojamas kaip atminties rūmai, kuriuose atkuriami ir pakartojami sakraliniai vaizdiniai ir siužetai, kuriamos jų teatrinio įprasminimo strategijos, atnaujinama ir atgaivinama šiuolaikinio žmogaus krikščioniška tapatybė. Religinio teatro fenomenas pristatomas su plačiu teoriniu kontekstu. Lyginant jėzuitų baroko teatre susiformavusią theatrum mundi koncepciją su Franceso Yateso atminties teatro teorija, išskiriama atsiminimų teatralizacijos strategijos: atminties rūmų konceptas kuriamas pakartojant šventos vietos, evangelinio siužeto įvykius ar personažo charakterius ir išsaugant juos kaip atminties metaforas. Lyginant XVII a. jėzuitų spektaklį Dievo ir žmonių padangtė su šiuolaikiniais pastatymais Lietuvos sovietiniame ir posovietiniame, profesionaliame ir mėgėjų teatre, atskleidžiamos sielos skrydžio į Dievo namus metaforos. Rekonstruojant, prisimenant, įsimenant ir pakartojant religiniame teatre Dievo surežisuotą theatrum mundi pasaulį kuriama metateatrinė reprezentacija, kurioje dominuoja atminties apie žmogaus ir Dievo dialogą metaforos. Todėl pakartojimo ir prisiminimų strategijų Lietuvos religiniame teatre tikslas - atkurti žmogaus ir Dievo dialogą ir reprezentuoti jį kaip atminties rūmus, kuriuose kuriama krikščioniška tapatybė.

ENThe article presents the phenomenon of memory theatre: religious theatre is interpreted as a chamber of memory, where sacral images and plots are reproduced and repeated, strategies of their theatrical sensation are created, and the Christian identity of a modern man is renewed and revived. The phenomenon of religious theatre is presented with a wide theoretical context. When comparing the “theatrum mundi” concept formed in the Jesuit baroque theatre with the theory of theatre of memory of Frances Yates, the following strategies of memory theatralisation are identified: the concept of the chamber of memory is created by repeating holy places, events of an Evangelical plot or characters and by preserving them as metaphors of memory. When comparing a Jesuit play “The Shelter of the God and the People” of the 17th century with modern directions of Lithuanian Soviet and post-Soviet professional theatres and amateur theatres, metaphors of the flight of a soul into the house of God are revealed. When reconstructing, remembering and repeating the world directed by the God in the religious theatre, a metatheatrical representation is created. In this representation metaphors of memory about the dialogue between the man and the God prevail. Therefore, the aim of strategies of repetition and memories in Lithuanian religious theatre is to restore the dialogue between the man and the God and to represent it as a chamber of memory, where Christian identity is created.