Kanklininkų ir kanklių meistrų laiškai - lietuvių kultūros paveldo dalis
LTStraipsnyje struktūriniu aspektu nagrinėjama Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje saugoma laiškų kolekcija, apibendrinama šiuose laiškuose užfiksuota entomuzikologinė informacija, liudijanti apie to laikotarpio kultūrinę situaciją, lietuvių muzikos raidos koncepcijas. Pažymima, kad Povilo Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje saugoma keletas laiškų kolekcijų. Gausiausia iš jų – muzikos instrumentų meistrų laiškų kolekcija, kurioje yra 77 laiškai, parašyti 1925–1990 metais. Vienas iš svarbiausių instrumentinės muzikos aspektų, atsispindinčių laiškuose- tai muzikos instrumentų vertinimai. Straipsnio dėmesio objektas – laiškai, skirti kanklėms ir kankliavimui. Pažymima, kad daugelyje laiškų akivaizdus siekis išsaugoti kankliavimo tradiciją, aprašoma suvalkiečių kanklių muzikos notacija, kanklių modifikavimo tendencijos, repertuaras.Laiškuose išryškėja du instrumento vertinimo kriterijai: akustinės savybės ir vizualus instrumento grožis. Daugelyje laiškų kalbama apie apie materialų instrumento įvertinimą, laiškai rodo, kad kanklių pirkimas buvo ypač intensyvus XX amžiaus viduryje, netgi karo ir pokario metais. Pažymimi laiškuose atsispindintys du priešingi požiūriai į kanklių ateitį: vienas, siekiantis išsaugoti tradicines kankles, kitas – siūlantis jas modifikuoti ir tobulinti. Autorė daro išvadą, kad laiškai rodo, jog ir kanklės, ir kankliavimas kaip veiksmas buvo suvokiami ne tik kaip senovinės tradicijos tąsa, bet ir kaip Lietuvos istorijos ir kultūros įprasminimas.
ENThe article analyses a collection of letters kept in Povilas Stulga's Museum of Lithuanian Folk Instruments from a structural point of view. It summarises the ethnomusicological information recorded in the letters which reveal a cultural situation and the development concepts of Lithuanian music of that period. It is noted that there are a few collections of letters kept in Povilas Stulga's Museum of Lithuanian Folk Instruments. The largest one is a collection of 77 letters written by the makers of musical instruments in 1925–1990. One of the most important aspects of the instrumental music which is reflected in the letters is the evaluations of musical instruments. An object of the article is the letters about an instrument kanklės and its playing. It is noted that the majority of the letters contains an intention to keep the tradition of playing with the kanklės alive. It describes a Sudovian musical notation of the kanklės, the trends of the kanklės' modifications and a repertoire. Two criteria of the instrument´s evaluation are noticed in the letters: acoustic features and visual appearance of the instrument. In the majority part of the letters, a material assessment of the instrument is discussed. The letters reveal that the acquisition of the kanklės was especially intensive in the middle of the 20th c., even during the war and after it. There are two opposite attitudes towards the future of the kanklės noticed in the letters: one intended to maintain a traditional instrument, another suggested its modification and improvement. The author makes a conclusion that the letters reveal both: the kanklės and its playing, as an action, was perceived not only as a continuation of an old tradition but as giving a sense to the Lithuanian history and culture, as well.
