Branduolinė NATO sklerozė

LTŠiame knygos skyriuje aptariami branduolinės ginkluotės paradoksai, akcentuojant branduolinęNATO politiką. Skyrius pradedamas paradoksaliosios taikos – Antrojo pasaulinio karo užbaigimu Hirosimos ir Nagasakio tragedija – akcentu. Antrasis paradoksas reiškiasi tuo, jog branduolinis ginklas prarado svarbiausią vietą didžiųjų valstybių politikoje, bet šiandien nė viena branduolinį ginklą turinti valstybė nėra pasiruošusi, nori ar net gali atsisakyti savo branduolinių išteklių. Trečia, terorizmo, branduolinių technologijų proliferacijos ir piktavalių režimų bei žlugusių valstybių sąsajos sukuria erdvę rimtoms tarptautinio saugumo problemoms, nors branduoliniai ginklai iki šiol buvo vienas svarbiausių konvencinių karų tikimybę mažinančių veiksnių. Ketvirta, per 20 metų NATO branduolinės pajėgos smarkiai mažėjo. Galima tikėti nebranduolinio pasaulio ateitimi, bet toks tikėjimas gali turėti neprognozuojamų padarinių Aljanso saugumui. Penkta, NATO branduolinė politika tebėra bene labiausiai įslaptinta šios organizacijos veiklos sritis. Tačiau atgrasinimo įslaptinimas sukuria apsiskaičiavimo ir atsitiktinio konflikto galimybę. Šešta, galima išskirti penkis įmanomus NATO branduolinės laikysenos scenarijus, nors Aljanso „bendrojo atgrasinimo“ politika iš tiesų nedaro didelio įspūdžio piktavaliams režimams. Septinta, Rusijos kaimynystė skatina Lietuvą remti NATO branduolinio atgrasinimo politiką. Galiausiai galima daryti išvadą, kad NATO branduolinė laikysena turi tik vieną aiškų, konkretų ir nedviprasmišką tikslą: atgrasinti kitas didžiąsias branduolines galias už savo ribų.

ENThis section of the book discusses paradoxes of nuclear weaponry by highlighting the nuclear policy of NATO. The section starts by emphasising the paradoxical peace, i.e. the tragedies of Hiroshima and Nagasaki at the end of World War II. The second paradox is the loss of the major role of nuclear arms in the policy between states; however, none of the contemporary states with nuclear weapons is ready and able to refuse their nuclear resources. The third problem is that terrorism, the proliferation of nuclear technologies and evel-minded regimes as well as the collapsed states create a room for serious problems in the field of international security, although, nuclear weapons have always been one of the major factors reducing the risk of conventional wars. The forth problem is that over the last 20 years the nuclear forces of NATO have considerably decreased. It is possible to believe in a future nuclear-free world, but such a hope can have unexpected outcomes for the alliance. Fifth, the policy of NATO still remains one of the most developed fields of activities of this organisation. However, the classification of deterrence creates a possibility for miscalculation and an accidental conflict. The fifth problem is that five possible scenarios of the nuclear posture of NATO can be established, although the policy of “general deterrence policy” does not impress evil-minded regimes. The seventh, the vicinity of Russia encourages Lithuania to support the nuclear deterrence policy of NATO. Finally it can be concluded that the nuclear posture of NATO has only one clear, specific and unambiguous aim: to deter other major nuclear powers outside its borders.