20 metų - paskui trečiąją jėgą

LTNepriklausomybės paskelbimas 1990 m. yra šiuolaikinio parlamentarizmo kūrimo pradžia. Tačiau 20 metų demokratinio atstovavimo raida rodo, kaip visuomenė, vis dar blaškosi, visuomenės nuomonė atmiešiama nostalgijos nuotaikomis. Visuomenės savimonėje Seimas per vieną dešimtmetį įsitvirtino kaip sudėtinė valdžios sanklodos institucija, tačiau viešojoje erdvėje vertinamas neigiamai, atsiribojant nuo savo atsakomybės už jos rinkimus. Ar tai gali reikšti pavojų, kad ir atstovavimo mechanizmą, ir apskritai parlamentarizmo idėją piliečiai atsieja nuo Lietuvos valstybingumo pamatų? Šios publikacijos tikslas – apžvelgti esminius parlamentinės tradicijos atkūrimo bruožus Lietuvos politinės kultūros kontekstuose. Analizę apibendrinant teigiama: pirma, parlamento – viešo diskurso apie visuomenei aktualias problemas ir sprendimo būdus – samprata turėtų perprasti ir naujos kartos. Tam turėtų būti parengta nauja Seimo ryšių su visuomene strategija, atspindinti šiuolaikinės tinklaveikos visuomenės pokyčius ir iššūkius. Antra, Seime sukurtas Demokratijų bendrijos parlamentinis forumas gali padėti plėtoti parlamentarizmo idėją visuomenėje. Trečia, nepasitikėjimas Seimu yra grėsmė pačiai parlamentarizmo idėjai: Lietuvos žiniasklaidos sistema ne tik atspindi neigiamą nuomonę apie tautos atstovybę, bet ir formuoja nuomonę apie jos paskirtį. Ketvirta, Seimas turėtų sukurti tokį parlamentinės kontrolės mechanizmą, kuris padėtų nustatyti skaidrų politinių programų tikslų ir uždavinių įgyvendinimą. Penkta, parlamentas turėtų atskirti savo funkcijas nuo Seimą aptarnaujančios įstaigos – Seimo kanceliarijos – pareigų.

ENThe announcement of independence in 1990 is the start of formation of the modern parliamentarism. However, 20 years of development of democratic representation show social hesitation and certain nostalgic notes. Seimas has anchored in the social self-awareness over one decade as a combined governance institution; however, it is evaluated negatively in the public area without taking any responsibility for the fact that it is publicly elected. Does this mean that citizens do not link the mechanism of representation and the idea of parliamentarism with the fundamentals of the Lithuanian statehood? The aim of this publication is to review the main feature of restoration of the parliamentary tradition in the context of Lithuanian political culture. Having summarised the analysis, the following can be stated. First, new generations should perceive the concept of a parliament as a public discourse on relevant public problems and ways of solutions thereof. To achieve that a new strategy of Seimas public relations reflecting changes and challenges of the modern network society should be drafted. Second, the Parliamentary Forum of the Community of Democracies established in the Seimas may help develop the idea of parliamentarism in society. Third, distrust of the Seimas is a peril for the very idea of the parliamentarism: the system of Lithuanian mass media not only reflects a negative opinion about the national representation, but forms an opinion about its purpose. Forth, the Seimas should create such a mechanism of parliamentary control, which would help establish the implementation of aims and objectives of transparent political programmes. Fifth, the Parliament should separate its functions from the institution servicing the Seimas, i.e. the Office of the Seimas.