Themes of exile and freedom in the poetry of Algimantas Mackus

LTAlgimantas Mackus – vienas ryškiausių trečiosios pokario išeivių kartos poetų, siekęs sukurti sąmoningai išgyvento egzilio poeziją, kuri poeto mąstysenoj sutampa su kūrėjo vienatve ir apskritai su žmogui būdinga egzistencine patirtimi. Straipsnyje parodomi trys poeto minties bei raiškos etapai, poetą vedę nuo tradicinės prarastų namų lyrikos, būdingos vyresniajai išeivių kartai („Elegijos“), į poetinius eksperimentus, kur sąmoningai dekonstruojama paveldėta poetinė kalba, o egzilis iš istorijos perkuriamas į vidinę susvetimėjimo ar tuštumos trauką („Jo yra žemė“, „Neornamentuotos kalbos generacija“), iki nepaprastai stiprių išgyvenimų, kur susipina trejopa patirtis: egzilio, laisvės ir mirties, esančios ir šiapus, ir anapus gyvenimo („Chapel B“). Trys etapai – trys žodžiai (tremtinys, emigrantas, egzilas), savaip išreiškiantys laipsniškai kitusią poeto savimonę, susijusią su istorija, su egzistencine vienatve ir, Mackaus atveju, su kūrybine vaizduote, linkusia užsisklęsti vienalytės patirties rate. Rašau kai abejoju viskuo, teigė poetas, pasisakydamas už absoliučiai laisvą žodį. Straipsnio išvadose teigiama, kad Mackus siekė istorinę išeivio situaciją pakelti iki ontologinių aukštumų, egzilį tapatindamas su egzistencine bei kūrybine laisve, bet kartu išgyvendamas itin stiprią, dramatišką nebūties trauką, nerandančią atspirties teigiamoj (dialogiškoj) žmogaus patirtyj. Pasikeitus istorinėms aplinkybėms, jo poezija išsaugoja poetui būdingą intensyvumą, bet vis dėlto ji pasirodo esanti stipriai laikmečio apspręsta. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Generacija; Egzilis; Laisvė; Mackus; Generation; Exile.

ENA Mackus is one of the prominent poets, representing the third post-war emigrant generation, who desired to create poetry of experienced exile. In his mind such poetry coincides with the creator’s loneliness and existential experience common to humans. The article reveals three stages of poet’s ideas and expression that guided him from traditional lyrics of the lost home, typical to the older generation of emigrants (Elegies), into poetic experiments, which purposely deconstruct the inherited poetic language and exile is reshaped into the internal pull of alienation or emptiness (His is the Land, The Generation of Unornamented Language), to extraordinarily strong feelings intertwining ternary experience: exile, freedom and death, being here and there (Chapel B). Three stages are the three words (expatriate, emigrant, exile), differently expressing gradual change in the self-awareness of the poet, related to history, existential loneliness and, in Mackus’ case, creative imagination prone to close itself in the circle of homogenous experience. Poet wrote when he had doubts of everything and spoke for absolute freedom of the word. Conclusions state that Mackus tried to lift emigrants’ situation towards the ontological heights, identifying exile with the freedom of existence and creation, but similarly endured strong, dynamic drag of non-existence that does not find an impulse in the positive (dialogue-like) human experience. Upon the change in historical circumstances, his poetry preserved his specific intensiveness, but yet it appeared to be strongly determined by time.