LTStraipsnyje, Lietuvos vardo tūkstantmečio proga, aptariamas lietuvių kalbos išskirtinumas kitų indoeuropiečių kalbų kontekste. Teigiama, kad Lietuvos vardo paminėjimo sukaktis yra, be abejo, minėtina, tačiau iš lingvistinių pozicijų aptariant pačią kalbą, jos archajiškumą ir svarbą komparatistiniams tyrimams dokumentiniai šalies vardo ar lietuviškai kalbančių gyventojų paliudijimai yra mažai reikšmingi. Straipsnyje, siekiant išryškinti lietuvių kalbos unikalumą, pateikiama keletas svarbių pastebėjimų. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į lietuvių kalbos veiksmažodžio paradigmą (pavyzdžiu pasitelkiamas veiksmažodis veda), kuri esmingai skiriasi nuo tradiciškai rekonstruojamos indoeuropiečių prokalbės. Lyginant ją su graikiškąja ar indiškąja matyti, kad lietuvių kalbos veiksmažodžio sistema išlaikiusi nedaug originalių ypatybių. Kita vertus daiktavardžių sistema (pavyzdžiu pateikiant daiktavardį vilkas) yra išlaikiusi daugiau archaiškų ypatybių; kai kurie linksniai yra visiškai nepakitę nuo indoeuropiečių prokalbės laikų. Sintaksiniame lygmenyje išsiskiria tai, jog lietuvių kalboje galimas tam tikras laisvumas žodžių tvarkos sakinyje atžvilgiu, kadangi žodžių santykiai sakinyje išreiškiami morfologiškai. Dar vienas minėtinas sintaksės savitumas yra tai, jog sakinio su neiginiu konstrukcija lietuvių kalboje reikalauja kilmininko linksnio.
ENOn the occasion of the millennium of the name of Lithuania, the article discusses the exceptionality of the Lithuanian language in the context of other Indo-European languages. The article states that the anniversary of the name of Lithuania should, undoubtedly, be commemorated; however, when discussing the very language, its archaic nature and importance from linguistic positions, for comparative research, documentary testimonies of the country’s name or Lithuanian-speaking inhabitants are of minor significance. In order to highlight the uniqueness of the Lithuanian language, the article makes a few important observations. It, first of all, emphasises the paradigm of the verb in the Lithuanian language (for example, a verb “veda” [leads] is used), which differs fundamentally from the Proto-Indo-European language which is traditionally reconstructed. Its comparison with the Greek or Indian one shows that the system of the verb in the Lithuanian language has retained few original features. On the other hand, the system of nouns (for example, a noun “vilkas” [wolf] is used) has retained more archaic features; some cases have not changed at all since the period of the Proto-Indo-European language. At the syntactic level of the Lithuanian language certain freedom is possible in a sentence word order, as word relations in a sentence are expressed morphologically. Another singularity of syntax that is worth mentioning is the fact that a negative sentence construction in the Lithuanian language requires the genitive.