Dėl vertybių - literatūrinių ir kitokių

LTPoleminis straipsnis skirtas literatūrinėms vertybėms ir vertybėms literatūroje. Autorius teigia, kad literatūra nėra daiktas savaime, ji yra neatsiejama mūsų pačių kultūros ir yra mūsų dvasios dalis. Ji yra tokia pat įvairi, kaip ir mes patys, joje esama tokių pačių kaip ir visiems išsprūstančių prasmių ir esmių. Todėl į klausimą, ar šiuolaikinė lietuvių literatūra yra muziejinė vertybė, ar sezono mada, atsakinėti poliarinio dualizmo būdu autoriui neatrodo perspektyvu. Jis mano, kad perspektyviau būtų išklibinti pačią dualistinio vertinimo schemą ir sykiu provokuoti savo paties mąstymo inerciją. Teigiama, kad visas vertybes, įskaitant literatūrines, įprasmina žmogiškoji komunikacija. Literatūroje šią komunikaciją įgalina grandinė „autorius-tekstas-suvokėjas“. Tam, kad ši grandinė veiktų, būtinas dvasinio intymumo laukas, tam tikra tarpusavio pasitikėjimo konstanta. Pažymima, kad literatūros estetinė gyvybė yra suaugusi su socialine gyvybe, o šių dviejų gyvybės polių sąveiką kaip tik ir nulemia vertybių jungtis, jų abipusis pralaidumas. Autorius pritaria nuomonei, kad kai literatūros kūrinys tampa tik nustatytų vertybių skelbėju, jis netenka savarankiškos įžvalgos, darosi iliustratyvus ir įkyriai didaktiškas. Kritikuodamas naujuosius lietuvių literatus – moralizuotojus, pažymi, kad jie nemato (ypač savo mene) gėrio ir blogio ribos, tačiau užtikrintai atskiria teisiuosius (save) nuo kaltųjų (visų likusiųjų). Straipsnis baigiamas retoriniu klausimu: kur Lietuvoje rašytojai, turintys drąsos ir atsakomybės nuopuolyje atpažinti puolusį save?.

ENThe polemic article is aimed at analysing literature values and values in literature. The author claims that literature is not a separate object. It is an integral part of our culture and our spirit. It is as versatile as we are, and it has the same meanings and significances characteristic of all of us. Therefore, the author does not think that it is proper to answer to the question as to whether modern literature is a museum value or a fashion of the season by the method of the polar dualism. The author believes that it would be more expedient to loosen the very scheme of dualistic evaluation and provoke the inertia of its thinking. It is claimed that all values, especially literature values, gain sense through human communication. In literature, this communication gains sense through the “author-text-perceiver” chain. For this chain to operate properly, a field of spiritual intimacy – a certain constant of mutual trust, is required. It is noted that the aesthetic life of literature is interrelated with the social life, and the interaction of the poles of these two lives is determined by the relation of values and their mutual throughput. The author agrees with the opinion that when a literature work becomes merely an announcer of the set values, it loses its independent insight; it becomes illustrative and tiresomely didactic. By criticising new Lithuanian litterateurs–moralists, the author notes that they do not see (especially, in their art) boundaries of the good and the evil, yet they are confident in distinguishing the right ones (themselves) from the wrong ones (the remaining all). The article ends with a rhetoric question: where are writers in Lithuania brave and responsible enough to admit their falling in the fall?.