Ar lyrikų tautoje išliks lyrika?

LTStraipsnyje svarstoma, ar poetų tautoje, kokia tradiciškai laikomi lietuviai, išliks poezija dėl joje vykstančių esminių formos ir turinio pokyčių. Autorė teigia, kad paprastai poezijos vaizdinys siejasi su formos, raiškos planu, tačiau dabar ne vienu atveju atrodo, kad tos įprastos, poezijos statusą suteikiančios formos nebelikę. Apie tokią poeziją galima kalbėti kaip apie prozą: t.y. akcentuojant turinio, o ne formos momentus. Tai iliustruojama kritikų reakcija į N. Abrutytės poeziją. Pažymima, kad naujausioje poezijoje atsisakoma literatūrinių konvencijų, stengiamasi kalbėti, remiantis savo patirtimi, kiek įmanoma, mažinant atstumą tarp rašančiojo ir skaitančiojo, apsieinant be metaforų ir kitų tradicinių poezijos priemonių. Pagal savo socialinį veiksmingumą naująją minėto tipo poeziją galima pavadinti avangardine. Nagrinėjama R.Kmitos poezija, atkreipiant dėmesį, kad lyrinio subjekto pokalbininkais tampa „paprasti mirtingieji“ - taigi tai, kas anksčiau būtų pasmerkta kaip „nepoetiška“. Akcentuojamas ir D. Petrošiaus „asocialusis“ individualizmas. Teigiama, kad ne vienas D. Petrošiaus eilėraštis primena klasikinio epo pasakojimą, bet su jo intonaciniu kilnumu paprastai kontrastuoja kasdienybės rutiną įvardijantis „žemas" turinys; iš šio neatitikimo kylanti avangardistinė autoironija. Daroma išvada, kad nei poezija, nei lyrika niekur nedingo, tik pasikeitė jos forma, ji tapo socialesnė, o poezijos atvirumas gyvenimui, demokratizmas, kritiška dabarties refleksija yra tai, ko šioje sociokultūrinėje situacijoje literatūrai ir reikia.

ENThe paper considers whether the nation of poets, which Lithuanians are traditionally called, will retain poetry due to ongoing fundamental changes in its form and content. The author claims that the image of poetry is usually related to the plan of form and expression; however, it now often seems that the typical form, which grants the status of poetry, does not exist anymore. Such poetry may be discussed as prose, i.e. putting emphasis on the moments of content rather than form. This is illustrated by critics’ reaction to the poetry of N. Abrutytė. The author notes that the latest poetry rejects literary conventions, tries to speak based on the poet’s experience, reduces the distance between the poet and the reader to the highest possible extent, and manages without metaphors and other traditional poetic means. According to its social efficacy, the new mentioned poetry might be called avant-garde. The author analyses the poetry of R. Kmita, noting that “ordinary mortals” become the interlocutors of the lyric subject, which would have been previously condemned as “non-poetic”. “Asocial” individualism present in the poetry of D. Petrošius is also emphasised. Many of his poems are said to remind of a classical epic; however, its intonation dignity is usually contrasted to the “mean” content, which denotes daily routine; hence avant-garde auto-irony. The author concludes that neither poetry nor lyrics have vanished; only its form has changed and become more social; and the openness of poetry to life, democracy, and critical reflection of the present are the elements that literature needs in this sociocultural context.