Erosas ir filosofija
LTRecenzijoje aptariama Algio Mickūno knyga „Summa erotika“ (2010), kurioje filosofiškai apmąstoma erotinė patirtis. Knygos autorius erotiką atskleidžia kaip esminę žmogaus buvimo kosmose sąlygą. Erotika – tai plotmė, reikalaujanti naujai apmąstyti pačią filosofiją. Autorius sąmoningai vengia vartoti erotikos terminą, kuris jau per daug suvulgarintas, dažniau vartoja eroso sąvoką, pabrėždamas sąryšį tiek su mitologine kosmoso išraiškų pajauta, tiek su graikų filosofijos įžvalgomis. Mickūnas siekia sugrąžinti erosą į filosofinės refleksijos lauką: reabilituoti kosminę eroso prasmę ir kartu parodyti, kaip šią plotmę supranta fenomenologinė filosofija. Knygoje parodoma, kad erosas susijęs su išgyvenamo kūno išraiškomis. Šios išraiškos yra tai, ką mes patiriame pirmiausia. Dualistinės Vakarų teorijos neigia šių išraiškų plotmę. Mickūno kritikos susilaukia Platono ir Freudo koncepcijos, kadangi jos ieško tikslingumo. Eroso tikslas yra jis pats. Bet koks bandymas erosą pajungti išoriniam tikslui sunaikina kosminės erotikos išraiškas. Mickūnas eroso esmės ieško ne tik nagrinėdamas filosofines koncepcijas, religijos ir eroso santykį, moters erotiką, bet ir pasitelkdamas kultūrinę įvairovę. Indijos ar kitų civilizacijų pavyzdžiai yra pamoka Vakarų civilizacijai, kad ši paneigė ir užmiršo patirtį būdingą deivių epochai. Tikroji desakralizacija prasidėjo, kai įsivyravo dualistinė pasaulėžiūra, kai buvo suniekintas kūnas. Eroso reabilitavimas reikalauja įgyti naują arba prisiminti užmirštą refleksijos, neatsiejamos nuo tiesioginio pasaulio suvokimo, patirtį.
ENThe review discusses Algis Mickūnas' "Summa erotika" book (2010), which contains philosophical erotic reflection. The author of the book reveals erotica as the vital precondition for human existence in cosmos. Erotica is a plane requiring rethinking of philosophy itself. The author deliberately avoids using the term erotica, which is over-vulgarised, he prefers using the concept Eros, emphasising its relation with mythological sense of cosmic expressions, and Greek philosophical insights. Mickūnas tries to bring Eros back to philosophical reflection field: to rehabilitate cosmic meaning of Eros and at the same time to show how this plane is understood by phenomenological philosophy. The book shows relation of Eros with experienced body expressions. These expressions are the ones we experience first. Dual Western theories deny the plane of these expressions. Concepts of Plato and Freud are criticised by Mickūnas because of their search for purpose. The purpose of Eros lies in it. Any attempt to subject Eros to external purpose destroys cosmic erotica expressions. Mickūnas is searching for Eros not only by analysing philosophical concepts, relation between religion and Eros, female erotica, but also by employing cultural diversity. Examples of Indian or other civilisations teach a lesson to Western civilisation for denying and forgetting the experience intrinsic to the epoch of goddesses. The real desacralisation commenced when dual world outlook started prevailing, when body was discredited. Eros rehabilitation requires acquisition of new or remembering forgotten experience of reflection inseparable from direct world understanding.
