Liūnės Sutemos sugrįžimas : recenzija

LTRecenzijoje aptariama Liūnės Sutemos (Zinaidos Nagytės-Katiliškienės, g. 1927) poezijos rinktinė. Kalbama ne tik apie eilėraščius, bet ir apie poetės gyvenamąjį kontekstą, santykį su aplinka, atskirties ir nepritapimo jauseną. Nuo pat pradžių egzodas poetės išgyvenamas ne kaip nostalgija, o kaip individualus savęs įprasminimo kelias. Sutemos lyrinis subjektas byloja pirmuoju asmeniu, bet stengiasi savęs neeksponuoti, pasilieka eilėraštyje kaip šešėlis, atspindys veidrodyje. Šešėlis poezijoje yra viena pastoviausių semantinių izotopijų. Subjekto santykis su aplinka komplikuotas: jis pasilieka gyventi vaikystės pasaulio kontūrus mėgdžiojančioje utopijoje, o išorinis jusles ir sąmonę atakuojantis informacijos srautas yra nebylios užkulisių dekoracijos. Būdama intymi, asmeniška poetė, Sutema atsiveria dialogui, tačiau ji linkusi kalbėtis tik su savaisiais. Vėlyvuosiuose eilėraščiuose ji dažniau kalbasi su mirusiais – bendravimas su jais veikia kaip dvasinė terapija. Dar kitoks dialogas – intertekstinės citatos, pasirodančios kaip kito balsas. Kalba tampa užuovėja, kurioje slepiamasi nuo tikrovės. Kalboje galima būti heidegeriška prasme, jaučiant išnykimo grėsmę. Kalba parodo, kaip prarandama, dekonstruojama paveldėtoji išeivio tapatybė. Poetė mezga dialogą, pasitelkdama folklorinę medžiagą. Maišto dvasia ir destruktyviu radikalizmu pulsuoja kai kurie įtaigiausi Sutemos eilėraščiai – juose plėtojamos susideginimo aukos ar kraujo keršto už nekaltai nužudytuosius temos. Naujausiuose eilėraščiuose daug mąstoma apie kalbą, išsikalbėjimo galimybes, siaurėjančias komunikacijos ribas.Reikšminiai žodžiai: Kalba; Lietuvių poezija; Liūnė Sutema; Moteriškumas; Poezija; Femininity; Language; Lithuanian Poetry; Liune Sutema; Liūnė Sutema; Poetry.

ENPoetry collection by Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė, born in 1927) is discussed in the review. Not only poems but also live context of the poet, relation with the environment, sense of exclusion and withdrawal are discussed. From the very beginning exodus is experienced by the poetess as individual way of self-actualisation rather than as nostalgia. Sutema's lyrical subject speaks in first person, but tries not to display oneself, stays like a shadow, reflection in a mirror in the poem. Shadow in the poetry is probably the most consistent semantic isotopy. Subject's relation with environment is complicated: he continues living in the utopia imitating the contours of childhood's world, while information flow attacking external senses and consciousness is silent backstage decoration. Being an intimate, personal poetess, Sutema opens to dialogue, but she tends to speak only with those who are close to her. In late poems she more often speaks with dead people - communication with them acts like spiritual therapy. Another different dialogue is intertextual quotations appearing like someone else's voice. Language turns into a shelter providing hideaway from reality. One can be in heidegger's meaning in language, feeling the threat of extinction. Language shows how it is lost, inherited emigrant's identity is deconstructed. The poetess knits a dialogue with the use of folklore materials. Some of the most convincing poems by Sutema pulse in the spirit of rebellion and destructive radicalism - the themes of self-immolation victim or vendetta for innocently killed are developed in them. The latest poems contain lots of thinking about language, possibilities of talking, narrowing communication boundaries.