Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio reglamentavimo būdai, priimtini saviraiškos laisvės ribojimų teisėtumo aspektu

LTSaviraiškos laisvė, kaip ir dauguma žmogaus teisių, nėra absoliuti ir tam tikromis aplinkybėmis (pavyzdžiui, kai tai būtina siekiant apsaugoti nepilnamečius nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio) gali būti ribojama. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, tiek ir Europos Žmogaus Teisių Teismas savo sprendimuose yra ne kartą pažymėję, kad sprendžiant, ar tam tikrais ribojimais nebuvo pažeista saviraiškos laisvė ir jie gali būti laikomi teisėtais, būtina atsakyti į tris pagrindinius klausimus: ar aptariamas ribojimas yra nustatytas įstatymu; ar ribojimas nustatytas siekiant teisėto tikslo ir yra jam proporcingas; ar ribojimas yra būtinas demokratinėje visuomenėje. Straipsnyje aptariamos specifinės saviraiškos laisvės ribojimo nepilnamečių apsaugos tikslais problemos. Daugiausia dėmesio skiriama pirmajam teisėtumo reikalavimui, kad bet kokie saviraiškos laisvės suvaržymai būtų nustatyti įstatymu, ir specifinėms su šiuo reikalavimu susijusioms problemoms, kurios gali kilti reglamentuojant nepilnamečių apsaugą nuo žalingo viešosios informacijos poveikio. Siekiama atsakyti į klausimą, kokį saviraiškos laisvės ribojimo nepilnamečių apsaugos tikslais mechanizmą turėtų pasirinkti įstatymų leidėjas, kad nustatyti suvaržymai apimtų visus nepilnamečiams žalingos informacijos skleidimo atvejus ir kartu leistų išvengti nepagrįstų saviraiškos laisvės ribojimo atvejų, o visi tokio įstatymo pagrindu praktiškai taikomi saviraiškos laisvės apribojimai nekeltų abejonių dėl jų atitikties visuotinai pripažintiems teisėtumo kriterijams.

ENThe article discusses the specific problems related with restricting the freedom of self-expression for the purposes of the protection of minors by focusing on one of the three criteria of the lawfulness of any restrictions of the freedom of self-expression, namely the requirement that such restrictions were established by law, and the specific problems related with this requirement which are likely to emerge in regulating the protection of minors against detrimental effect of public information. The author tries to answer the question what mechanisms for restricting the freedom of self-expression for the purposes of the protection of minors ought to be chosen by the legislator in order to ensure that the restrictions imposed not only covered all the types of the dissemination of detrimental information but also enabled to avoid unjustified instances of restricting the freedom of self-expression. It is also important that all the restrictions imposed on the basis of such a law did not raise any doubts as to their conformity to the universally accepted criteria of lawfulness. An evaluation of the relevant judgements passed by the European Court of Human Rights makes it possible to conclude that for this purpose, the law does not necessarily have to identify any individual features in the content of public information, on the contrary, it would be far more expedient to link the restrictions of the dissemination of information with the risk of real damage to concrete interests of minors rather than with the content of such information.