"Yra pasauly moteris, kurion jos visos tilpo": (Beatričės paveikslas Juozo Grušo tragikomedijoje "Meilė, džiazas ir velnias")
LTStraipsnyje analizuojamas Beatričės paveikslas Juozo Grušo tragikomedijoje „Meilė, džiazas ir velnias“. Beatričė kūrinyje traktuojama ne tik kaip konkreti moteris, bet ir kaip archetipinis moters vaizdinys, moters idėja. Moteriškumas čia skleidžiasi neįprastu polifoniniu ir daugiasluoksniu įvaizdžiu. Beatričė yra be galo vitališka, ji lengvai pasiduoda emocijai, impulsui, netgi afektui. Kitus dramos veikėjus Beatričė verčia siekti gėrio, taurumo, bet apie ją kalbama labai kontroversiškai: ji šventoji ir kankinė, kekšė ir nekaltoji, demoniška bei dieviška. Beatričės paveiksle projektuojamos visos galimos moteriškumo variacijos: mitinė moteris, motina, mergaitė, dukra, žmona, kekšė, šventoji. Moteriškumas čia slepia savy potencialią kūrimo galią. Beatričė – moteris-mergaitė – labai pažeidžiama, reikalaujanti globos ir saugojimo. Būdama moteris Beatričė turi motinystės instinktą ir jį realizuoja bendraudama su vaikinais. Motiniškumas suvokiamas ne tik kaip globa, švelnumas, bet kartu pabrėžiamas ir moralinis, vertybinis jo aspektas, motiniškumas sakralizuojamas. Beatričė vaikinams ir yra tas kolektyvinis motinos paveikslas, kuris pažadina individualios motinos ilgesį. Beatričė taip pat formuoja ir vaikinų moralines vertybes, palaiko juos arba kritikuoja jų elgesį. Apibendrinama, kad Grušas sukūrė sudėtingos psichologinės struktūros personažą – Beatričę – kuriame užkoduota daugybė kontrastingų moteriškumo variantų, kurie yra apgaubti tam tikra idealumo aureole. Moteris čia veikia ne tik kaip reali asmenybė, bet ir kaip tam tikra idėja, įkūnijanti meilę, tiesą, grožį.
ENThe article discusses Beatriče, the main character of Juozas Grušas's tragicomedy Meilė, Džiazas ir Velnias (Love, Jazz and Devil). Beatrice is a character of a complex psychological structure; she embraces the experiences of both a naive girl and mature woman. A number of feminine versions, often contrasting yet all surrounded by a particular aureole of ideality, are encoded in Beatrice. The woman acts here not only as a real personality but also as a certain idea embodying love, truth and beauty. However, the motif of carnality is also present in this play.
