Lietuvių literatūra Nepriklausomybės akivaizdoje

LTLiteratūros pokyčių ribą žymi Sąjūdžio pradžia ir cenzūros panaikinimas. Literatūrinė spauda pirmoji išdrįso publikuoti tremtinių ir partizanų atsiminimus, kūrybą, spausdinti išeivijos literatūrą. Svarbus lietuvių literatūros kaitos etapas – tremtinių ir rezistentų raštų publikavimas (Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, tremtinių atsiminimų rinktinė „Amžino įšalo žemėj“). Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje publikuotos knygos rodo dokumentinių liudijimų, atsiminimų poreikį (Gedos eseistikos kūriniai, autentiškų dialogų ir aistrų Kunčino romanai). Autentiškumo, tikroviškumo, atliepimo į šios dienos poreikius lūkestį patenkino Gutausko „Vilko dantų karoliai“, Granausko „Raudona ant balto“, Erlicko „Knyga“. Lietuvių proza iki šių dienų yra išsaugojusi realistinio pasakojimo tradiciją, kuri vis labiau gręžiasi prie klaisikinių vertybių, su didesne meditacijos, pauzės, lakoniškos frazės, fragmentiško pasakojimo patirtimi (Vilimaitė, Ramonas, Juknaitė, Kalinauskaitė, Jonuškaitė). Ties kritikos vertinimo paribiu atsidūrę Gavelis ir Ivanauskaitė siekė masinės auditorijos dėmesio, tačiau mokėjo diskutuoti ir su profesionalais. Šiuolaikinė lietuvių poezija iš esmės yra 6-ojo dešimtmečio kartos autoriteto šešėlyje (Jonynas, Kajokas, Platelis, Miliauskaitė). Tai subtilios kasdienybės meditacijos poezija su eroso, logoso ir patoso bruožais. Šiandien nepriklausomybės laikotarpiu pradėtas prozinis pasakojimas apie susitikimą su tikrove pirmą kartą lietuvių literatūros istorijoje poeziją išstumia į paraštes. Proza ir esė, pokalbis ir straipsnis užima dominuojančias pozicijas.

ENThe limit of changes in literature was marked by the beginning of Sąjūdis (Reform Movement of Lithuania) and the abolition of censorship. Literary press was the first to dare publish reminiscences and creative work of exiles and partisans, and print diaspora literature. Publication of writings by exiles and members of the resistance movement (“Lietuviai prie Laptevų jūros” [Lithuanians by the Laptev Sea] by Grinkevičiūtė and a selection of reminiscences “Amžino įšalo žemėj” [In the Permafrost Land] by exiles) was a significant stage of the change of Lithuanian literature. Books published at the beginning of Lithuania’s Independence showed the need for documentary testimonies and reminiscences (essays by Geda, novels of authentic dialogues and passion by Kunčinas). Expectations of authenticity and reality were met by “Vilko dantų karoliai” [Beads of Wolf Teeth] by Gutauskas, “Raudona ant balto” [Red on White] by Granauskas and “Knyga” [The Book] by Erlickas. Lithuanian prose has preserved the tradition of realistic narration until now, which has been returning to classic values, with a wider experience of meditation, pause, laconic phrase and fragmentary narration (Vilimaitė, Ramonas, Juknaitė, Kalinauskaitė, Jonuškaitė). Gavelis and Ivanauskaitė sought to attract the mass audience’s attention; however, they knew how to discuss with professionals as well. Modern Lithuanian poetry is in the shadow of the authority of the 1950s generation (Jonynas, Kajokas, Platelis, Miliauskaitė). This is poetry of subtle meditation in everyday life. Today prose and an essay, a conversation and an article, for the first time in the history of Lithuanian literature, occupy a dominant position over poetry.